***

Sunku būti įkalintai rėmuose. Sunku gyventi su kasdiene kauke, kai jauti, kad norėtum būti kitur ir kitokia. Atrodo, kad viduje šėltų audra, pasireiškianti tik srūvančiomis ašaromis. Kartais emocijų yra per daug, nei jų norėtųsi. Beprotiškų akimirkų sūkuryje sunku atirti džiaugsmą, kurio pilna ore. dangaus beribėje žydynėje bandai įžvelgti brangius Tau veidus, bet veltui. Viskas atrodo beprasmiška, o dienos tampa rytina. Taip menkėja sveikata, silpnėja nervai, vakarais pritrūksta oro. Ir stingstančiomis lūpomis bandai ištarti: "Gyvenimas yra gražus"...Turbūt dažnai būtent taip įsikišus likimui, žmonės jaučiasi beverčiai ir vis jautresni. Dienos pradeda sekinti, o kiekvienas oro gurkšnis tampa rutina. Po to eina išsekimas, laiko trūkumas. 24 valandos per parą atrodo menkniekis prieš tai, kiek laiko norėtum.
Kiek galėtum skirti sau.
Aplink vien tuštuma, o mintys pradeda slėgti vis labiau. Atrodo, kas pats gyvenimas virsta kantrybės išbandymo akimirkomis.
sunku būti savimi.
Sunku suvokti kitus.
Gėda, žinant, kad per tą laikotarpį esi viena. Tuščia. Tyli.
O ašaros vis vien vyra skruostu. Sakoma, kad praėjus blogoms mintims seka naujos, bet ką daryti, kai jos užsibūna per ilgai?
Tačiau tie švelnumo lašai trunka trumpai, tam iesiog nelieka laiko.
Telieka susitaikyti su kaukėmis bei rėmais, kurie tarnaus dar nežinia kiek laiko. Aplinkoje pernelyg daug dirbtinumo.
Užmerk akis.

Kratinys.

Kaip kartais gera jausti, kai širdis išsilaisvina iš namtomų pančių. Kai jauti, kad esi besvorė būtybė, tenorinti lėkti, skristi ar šaukti tol, kol baigsis jėgos, kol baigsis diena, kol patekės mėnulis. Tereikia tiek neaug, kad pasikeistų tikėjimas skirtingais jausmais. Tereikia lašo "kitokio" mąstymo, o atrodo, ir saulė patekėjo visai kitaip. Buvęs mielas gyvenimas pavirsta dar mielesniu ir kas minutę, kas sekundę nejučiomis verčia tave atsiplėšt nuo žemės ar skęsti savyje, plaukti tolyn. Tikrai veretėtų kartais apleisti gyvenimo ritmą, pamiršti problemas ir palikti jas už nugaros. Šiek tiek gaivesnio vėjo, ir tu jau skrendi su žuvėdromis, tolyn į dangaus mėlynę. Trūksta pasitikėjimo savimi? O tu leisk, kad būtų kitaip. Leisk sau gyventi. Turi tam tik vieną progą, kuri gali nebepasikartoti. Šauk, jei norisi šaukti, šypsokis, jei širdis nebetelpa krūtinėje, šėlk, kol nebejausi kojų, kurios neš tave tolym. Gyvenk šia minute. Mylėk tai, ką turi, ir nepamiršk to įvertinti. Kartais nereikia nuversti kalnų, tereikia išrauti pesimizmo šaknis iš savęs ir apravėti aplinką. Viskas lekia į priekį, o tu nori sustabdyti tai, kas neįmanoma. Suprantu, kad sunku susitaikyti su naujovėmis, o tu bent pasistenk. Juk tiek grožio aplink, o tu stovi ne tik nejudėdamas, bet dar ir aklas, kurčias, nebylus.... Viskas keičiasi, sugebėk džiaugtis net ir tuo. Juk gyvenimas nestovi vietoje.

Laiškai mintyse.

Girdi? Kaip banga muša bangą į krantą,o netoliese, medžių viršūnėmis laksto vėjas? PAukščių choras pradeda naują dieną su melodija, kurios niekada nesumaišytum su kuo kitu. Širdis Prisipildo šilumos ir pojūčių, kurie galimi tik šiomis dienomis. Harmonija, kurios ieškome vos gimę, dabar skrajoja visai šalia, tereikia išskleisti rankas ir įkvėpti tyro oro, kuriame slypi toji gyvenimo fėja. O atmerkęs akis, žingsnis po žingsnio artėji prie ramybės. Po kojomis linksta šviežutėlės žolės stiebeliai, apsunkę nuo rasos lašų. Iš visų pusių esi apsuptas gamtos, kuri ir suteikė tau gyvybę, Viso pasaulio motinos, visagalės globėjos gamtos. Galva svaigsta nuo natūralumo. Čia nereikalingos jokios kaukės, čia esi tiesiog savimi.
Savaip skrajoji ir savaip jauti, savaip kvėpuoji ir savaip skanauji tyrumo. Viskas nuo pradžios iki pabaigos, kurių susieti neįmanoma. Viskas tobula. O viso to centre tu sukiesi kartu su savuoju gyvenimo ratu. Aplinkinis pasaulis netenka prasmės, visos mintys susilieja į visumą ir tu nors kartą jautiesi tokiu, kokiu tisą laiką norėjosi būti. Jautiesi savimi. Be jokios kaukės ar vidinio skausmo, be šalčio ir be apykantos likimui, kuris iš tiesų kartais būna pernelyg žiaurokas. Čia tu gyveni.

Laiškai.

O norėtum į viską pažvelgti iš šono? MAnai sugebėtum įtikti pats sau, nežinodamas kokio poelgio imsies po to, kai įskaudinsi šimtus nekaltų žmonių? Ar galėtum pozityviai žvelgti į žmogų, kuris, tavo nuomone, pražudė keletą sielų net negalvodamas apie tai? galbt tada ir vertėtų susimąstyti, jog žmogus niekada nepasielgs taip pat, kad kiekviena situacija yra savaip skirtinga ir kad laikas, kurio šiomis dienomis taip trūksta, yra nevaldomas. Nors galėtum gyventi ramų gyvenimą, vis blaškaisi po pasaulį iškodamas ko nors geresnio, kas labiau traukų širdį ir kas priverstų nusileisti ant žemės. Nėkart nesvajojai, o į viską žvelgi per daug neigiamai. Bent kartą užsimerk, tau tai išeitų į naudą. Gyvenimas nėra toks žiaurus, kokį jį sau įsivaizduoji. Atrodo niekada neturėjai vaikystės, ką jau kalbėti apie fantaziją. Pats įstatei save į rėmus,kurie kasdien, kiekvieną valandą tave smaugia. Gyveni tame mažo supratimo pasaulyje ir net nesistengi būti kitoks. O veltui. Juk galėtum bent pasistengti kartais nusišypsti. Nejau tau tai tokia kančia? O tu pažvelk į save iš šalies. Kitų nuomone esi jaunas,gražus,principingas, daug žadatis ateities verslininkas. O aš matau tik neatsikratantį streso darboholiką, kuris nežino ką reiškia laimė. Aš klystu? O tu įrodyk, kad gali būti kitoks. Sėkmės.

2008-08-15
21:33

Nes.

Aš kryžkelėj sustojau -
Nuleidus galvą, vekdama
Žengiau į tolimą rytojų,
Kurį mačiau tiktai sapne.

O tavo akys - gyvenimu alsavo,
Ir nežinojau net kodėl -
Tu tyliai "myliu" man tarei
Apsvaigęs nuo pavasarinio melo.

Šiandien tai pamiršta tema,
O mano mintyse svaiginanti žiema...
Sapne vėl spindi pilnatis,
Atleisk, bet tai jau praeitis...

Dainuok su manim.

Ši diena kiek keistoka. Visko tiek susikaupė, kad net nežinau nuo ko pradėti ir kaip...
Šiandien daug verkiau. Neaišku dėl ko, neaišku ar iš vis yra paaiškinimas mano nuotaikų kaitoms. Kartais viskas atrodo pernelyg sudėtinga. Galbūt jaučiausi šiek tiek vieniša,nors tai atrodo beviltiškiausia nesąmonė. Galbūt tiesiog pavargau nuo visko ir taip siela ilsėjosi. O galbūt aš nusišneku. Bet kad ir kaip bebūtų, esu be proto laiminga, nors ir skauda viską viską, nuo nosies galiuko iki kojų pirštų. (Nekalbant apie dvi dramblio dydžio violetinės spalvos mėlynes) ;D
Per savo gyvenimą nemačiau tiek žvaigždžių ir tokio beprotiškai fantastiško dangaus, kaip per paskutinę savaitę... Ką jau kalbėt apie naktinius pasibastymus ir juoką,kurio buvo tiek daug. Emocijos, bendravimas be pertraukos, užkimimas, drėgmė, šiluma miegmaišyje taip nepakartojama... ech, kuo daugiau tokių akimirkų praleistų su nuostabiais žmonėmis.
Nuo šiol daugiau laiko skirsiu naujajai meilei.. Gitarai. Tikiuosi išmokti groti. Nors truputį.
Prisiminimų dėžutė po šios savitės labai labai pasipildė. Naujais jausmai, išgyvenimais, nuostabiomis akimirkomis ir džiaugsmu, kurį gali sukelti besileidžiaunti ir kylanti saulė, kupinas žvaigždžių dangus ir laužas.

Labanakt, mano Šviesos žiburėliai nakty.

P.S. Pasiilgau visų.

Miegok.

Miegok. Nuošiol ši naktis priklauso tik tau. Juk tiek kartų kartojai, kad tau skiriama tiek mažai dėmesio ir štai jis. Visas tavo, tiesiai prieš akis. Mokėk žvelgti į jį.
Užmerk akis. Ar jauti? Visas pasaulis lekia su tavim. Jauti tik vėją?Užsimerk dar kartą. Ar dabar jauti? Svaiginantis gyvenimo šokis, ką tik praskriejo pro tave. Ir vėl. Vėl. Vis ratu. Nejau ir to nepastebėjai? O dabar likimas paišo tavo portretą, vis žvilgčioja į tave. Juoda,juoda,juoda...
Žavi nepažįstamoji net nežvilgtelėjusi praėjo pro šalį. Abejingumas, jo pilna visur. O danguje įsižiebė pirmoji žvaigždė. Iš už debesų pasirodė pilnatis. Šiandien tiesiog stebūklinga naktis už lango. Ar ir jos nematai?
Įsiklausyk. Ar girdi? Banga muša bangą į krantą. Kasdien, kas minutę, kas akimirką. Tolumoje juokiasi vaikas. Mergaitė.
O dabar tu plauki ežero viduryje. Vien paukščių balsai, irklų teliuskavimas ir.. Kvėpavimas.Ir tik už kelių šimtų kilometrų jaunas kompozitorius bando savo talentą. Švelni muzika maišosi su jo gyvenimo troškimu ir patirties trūkumu. Šitaip jis išgauna sodrų savo šedevro unikalumą. Vis dar negirdi?...

Miegok. Gal bent sapne pasijusi laimingas.

Kava. Cigaretė. Ir ašara.

Kava. Cigaretė. Ir ašara.
Už lango spindinčios akys,
Bedugnė naktis. Ir saulėgrąža,
Užmigęs šaulys vėjo krėsluose.
Kava. Cigaretė. Ir ašara.
Lietinga naktis, puošnūs gojai,
Po prievas lakiojanti vasara.
Spalvota žvyro danga, medžių lapuose.
Kava. Cigaretė. Ir ašara.
Suklupęs kareivis po skrydžio,
Svyruojantis beržas verpetuose.
šalti vakarai. Josios prakeiksmas.
Kava. Cigaretė. Ir ašara.

P.S. Įkvėpimas neklausia, koks tu esi. Rašai tai, kas mintyse. Tai, ką sunku įsivaizduoti. Rašai apie tuos, kurie šalia. Ir rečiausiai apie save. Egoizmas turėtų čia išprotėti...

Pamišęs vėjas vėlei draiko plaukus,
Mintis užlieja balzgana šviesa,
Turbūt norėčiau dingti niekam nė nesakius
Bet vis dėl to, šiandien aš čia.
Už nugaros kažkas vis šauia mano vardą
Dėl ko, kodėl, kada ir kaip
Kažkas nusprendė, kad su saule,
Aš nebenoriu skrist ir lėkt?
Kur priežastis visų suiručių,
Dėl niekam tikusios lemties,
Kur skrydis, kurio kadais aš šitaip laukiau
Ir jau seniai nebetekau vilties.
Pamišęs vėjas vėlei draiko plaukus,
O laukuose ir vėl žiema,
Nejau nelemta tau suprasti,
Kad skauda man.
Dabar ir čia.

P.S. Tikėjimas - vilties alternatyva.

Tai paskutinis šokis.
Pasauly,kupinam tamsos.
Tai kelios gyvasties epochos
Apytuštėje salėj vienumos.
Gyvenimo narsa,kilnumas,
Užstrigęs laikrodis ore,
Tai kelios pėdos išdidumo
Ir saulė, nublukusi dar vakar,
Pasenusiame sąsiuvinio lape.
O jeigu tai daina?
Tolygiai skęstanti beribėj kasdienybėj,
Vis trikdanti keistas mintis Ir šaukianti rutinos.
O gal tai laikas.
Praėjęs ir negrįžęs,pusėtinai sustingęs lietuje.
Ir vis dėl to, manau, tai gėris,
Įstrigęs skęstančiam "kitų" dainų rate.


P.S. Po ilgo laiko. Labanakt.

Visada buvau ir esu įsitikunusi, kad įvairovė praturtina gyvenimo skonį. Visi dideli dalykai slypi smulkmenose, o ir gyvenimas prasideda nuo nežymių žvilgsnių, kurie vėliau tampa Meile. Gyvenimas yra trumpas, kad ir ką besakytume. Ir kiekvienas tai žino, bet ne visi skuba tai pripažinti.
Ir jei kas sako, kad viskas, ką darai buvo nulemta anksčiau, neturėtų būti tiesa, nes juk mes patys nežinome kas bus, ką nuspręsime ir kas gali nutikti. Visą seką nulema bereikšmiai žodžiai, beviltiški jausmai, bereikšmis pavydas, slenkantis laikas, kurio mes taip ir nepajėgsime sustabdyti. Viskas yra daug rimčiau nei mes bandome įsivaizduoti. Ir tai visai nereiškia, kad gyvenimas prasideda kai pakyla saulė, o baigiasi - kai pateka mėnulis. Gyvenimas verda visą laiką: 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, 12 mėnesių per metus.
Neverta net abejoti, kad viską kuriame patys, kad likimas, kurį kartais taip bandome garbinti, mums pamėtėtas toks, kokį patys susikūrėme.
Gyvenimas nėra žiaurus, žmonės jį tokį vaizduoja.
Pasižvalgykite aplink - kiek grožio tuose paprasčiausiuose dalykuose, kurių kasdien net nepastebime. Žydras dangus. Švytinti saulė. Mėnulio pilnatis. Šėlstanti jūra. Kavos puodelis. rašiklis ir prirašytas sąsiuvinys ant stalo. Mylima pagalvė. Rytas. Vakaras. Šiluma.
Tereikia tai pastebėti.
Reikia išmokti skaityti gyvenimo knygą. Ir ją suprasti.

Labanakt, nakties tobulybe.

```

Durys užsivėrė.
Linas visą tą laiką stovėjo nejudėdamas. Jo šaltas žvilgsnis buvo nukreiptas į langą, ir atrodė, kad jis tik ir laukia kol prašvis. Įtampą kėlė nevaldoma spengianti tyla. Vienas smūgis ir jis būtų kritęs negyvas. Šiame gyvenime, tą akimirką jis tik egzistavo.
Tolumoje pasigirdo švelni ir be galo tyli muzika. Keli gitaros akordai tarsi hipnotizavo laiko tėkmę, sustingdė nuolatinį bėgimą ir leido bent kartą atsipalaiduoti.
Linas šoko. Pirmąsyk muzika užvaldė jo mintis, pavergė sielą ir leido atsiduoti jausmams, kurių buvo tiek nedaug. Skausmas naikina jausmus.
Tiek kentėjęs žmogus leidžia sau likti abejingam tolesniuose gyvenimo toliuose. Padeda lengviau atsigauti po eilinio smūgio ir suteikia jėgų išlikti šaltam, kai aplink tiek daug ašarų.
Muzika nutilo, o Linas taip ir liko stovėti.
Jau švito. Danguje pasirodė pirmieji saulės spinduliai, pagaliau nušvietę padangę ir suteikę jai švelnios, bet tuo pačiu ir beprotiškai ryškios spalvos. Spinduliai po truputį glemžėsi naktį, užgrobdami vis didesnį dangaus plotą.
Pasaulis prašviesėjo. Viskas po truputį keitėsi. Jis užmerkė akis ir išgirdo duslų beldimą į duris.
Tą akimirką širdis apmirė: tai ji, ta, kuri paliko jį vieną ir nedvejodama išlėkė pro duris, ta, kurią jis taip myli, bet taip ir neišdrįso to pasakyti. Tai ji. Ten privalo būti ji.
Durys atsidaro ir į kambarį žengia tamsiaplaukė mergina su stulbinamai gėlėta suknele. Vienas žvilgsnis ir jos akimis pradeda riedėti ašaros:
-Atleisk man...
O už lango vėl pasigirsta kerintys gitaros akordai.

Nuotrupos.

Na manęs čia jau tikrai ilgai nebuvo... Kūrybinis procesas šiek tiek sustingęs,o ir laiko ne į valias. kad ir kaip bebūtų, aš pasiilgstu tų vakarų, kai visą širdį gali išlietį į ekraną pasitelkdama klaviatūra. Iš tiesų pasidaro lengviau. Visos tos situacijos, kurias ne taip jau ir lengva išnarplioti, patarimai, kurių taip sunku paisyti, kai jauti, kad viskas turėtų būti nevisai taip. Neviskas taip paprasta, šituo jau senai įsitikinau, o ir kuo toliau,viskas tik sudėtingės. Man patinka tai, kas dabar vyksta mano gyvenime ir visiškai nesiskundžiu tomis bėdomis, kurios viską paįvairina. kasdien vis labiau pastebiu koks gyvenimas gražus. Tiesą sakant,paskutiniuosius pusantro mėnesio mane užliejusi keista energija, kurios tiesiog nepritrūksta. Vaikštau laiminga ir šypsausi, kai aplinkiniai tuo stebisi... Per tą laiką įvyko tikrai daug. Jei reiktų papasakoti - nežinočiau nuo ko pradėti. Turbūt dabar labiausiai tiktų frazė, kuri taip atpindi mane: "Man visada kliūva pačios kvailiausios situacijos"... Manau pradėsiu čia lankytis dažniau, kažkaip apsileidau.;]
O šiandien norėčiau įdėti savųjų žodžių nuotrupas. Kitaip net nežinau kaip tai vadinti.

P.S. Šypsokitės.

***
Nebeturiu jėgų.
Šalta rudens naktis sustingdė lūpas.
O laikas bėga vėl savu ritmu,
Tarsi norėdamas padėti.
Širdy sustingsta dūriai,
Krauju pasrūva švintanti aušra.
Nelieka meilės,
Tik per ilgai užtrukusi kančia.

***
Lietaus šnaresio kupina diena.
Peilio dūrių pripildyta širdis.
Ir vienuma, kurios aš
Taip pasiilgstu naktimis.

***
Energija, užplūdusi iš niekur,
Skalauja tolimas bangas.
Sruvenantis vanduo nusineša visas kaltes.
Nebuvo skausmo, ašarų nakties.
staiga užgęso viskas
Ir neliko net tavosios prapulties.

***
Sušlapo mano mintys,
Neatlaikiusios tykios audros,
Paskandinusios sapnus,
Ir vėl neperspėjus dėl ko.
Dėl ko pasaulis giedras,
Dėl ko vanduo skaidrus,
Dėl ko gyventi reikia,
Jei vieną dieną viskas žus.
O laikas lekia nematytai,
Ar saulė leidžias, ar žiema,
Tik trūksta šilumos pelnytai,
Ne kūno - o širdies vardan.

Tu man primeni vasaros vėją.
Ir žibintą gilioj naktyje.
Pasislėpusį sniegą alėjoj
Dingstantį tyliai sapne.

Tu priglausk nenurimstančią širdį,
Palytėk vakarykščiais sparnais
Skrisk tolyn - ten, kur niekas negirdi
kasdienybės, bent kol viskas praeis.

Nusiimki slegiančią kaukę,
Šiandien jos daugiau neprireiks,
pasistenki parodyt kur skauda,
Gal bent tada jausmai pasikeis.

Nutildyk spiegiančią tylą,
Kurią pats sukūrei kadais,
Ir bent šiandien -
Nebegrok taip garsiai. Jausmais.

Manau,kad šie žodžiai gimę tiesiog iš niekur, galbūt net neverti dėmėsio, bet jei jau čia surašau jų dalį, tegu ir jis čia uždibūna,manau tiktų kokiai dainai, žinoma, patvarkius.. x]

Sušildyk stingstančias rankas,
Išlaisvink jas iš žėrinčio rudens,
Pakviesk į savo kasdieninę puotą
Ir tyliai į duris manąsias pasibelsk.

pamiršk sapnus, pamiršk eiles,
Nebetrukdyk jiems ir neleisk
sužlugti metams ir menams,
Kuriuos slėpei delne šiltam.

Nebemeluok, prašau, daugiau,
Nereikalauki to - ko jo per daug.
Sušildyk stingstančias rankas
Ir nors bent kart, meldžiu, paleisk...

Ji. Tęsinys.

Staiga tarsi sustojo laikas, šalia viskas pranyko ir liko tik įtartina šiluma, sklindanti iš vidaus. Amelija tarsi lėtai skaičiavo: "vienas,du,trys...". Ir tylos akimirka pranyko. Joje vėl vyravo kasdieninė ramybė ir keistas abejingumas. Ir tik lėtai skruostais riedančios ašaros išdavė jos vidinį nerimą, kuris ją taip retai aplankydavo...
Dabar ji vėl lėtai žingsniavo negalvodama apie nieką. Lietaus lašai krito žemyn negalvodami nei kas vyksta dabar, nei kas vyko vakar...
Laikas vėl tekėjo savo įprasta vaga.
Ji pakėlė akis dangų - lengvučiai plunksniniai debesys sklandė padangėmis neužleisdami vietos praplaukiantiems kamuoliniams. Diena tęsėsi toliau.
Lėtai žinsniuodama ji tęsė tai, ką pradėjo. Ėjo toliau pamiršusi kasdienybę, o galvoje vis kaupėsi naujos mintys, nauji klausimai ir naujos idėjos.
Šaltas ir drėgnas smėlis glemžėsi praeities likučius, o ateitis švietėsi kažkur visai netoliese.
Ji prisėdo ant suoliuko ir užsimerkė.Už nugaros girdėjo švelnų medžių šnaresį ir tylius vėjo gūsius.
Praėjo pusvalandis. Valanda.
Dar kartą pakėlė galvą dangun ir ant skruostų pajuto kelis nukritusius lašus.
Vėl lijo.

Ji.

***

Ji tyliai žingsniavo šia tobula, bet tuo pačiu ir šiek tiek pamiršta jūros pakrante. Vidinio jausmo negalėjo apsakyti, nes viduje vyko kova su savimi: protu ir širdimi. Nepailstanti kova, kurią patiriame kiekvienas. Kojas kuteno lengvas ir šaltas pavasario smėlis, o po kelių akimirkų lietaus lašai pradėjo užpildyti tą tuštumą, sklindančią aplink.
Ji jau nuo pat mažumės buvo šiek tiek kitokia, švelnesnė ir supratingesnė bet tuo pačiu ir rimtesnė. ramybės jai tikrai netrūko, o ir subtili ir savaip originali apranga suteikė jai rafinuotumo įspūdį. Švelnūs veido bruožai, lieknas sudėjimas, liemenį siekiantys tamsoki plaukai traukė priešingą lytį, nors jai tai mažai terūpėjo. Likimas jai parūpino kitokias užduotis ir tikslus, o suvokimas apie pasaulį ir jo vertybes vertė kitus jaustis ne itin patogiai.
O dabar ji stovėjo gyvenimo kryžkelėje, kurioje vietos sėkmei tiesiog nebuvo. Pasaulis pasidarė neįtikėtinai mažas, kad suprastų, kodėl ir kas vyksta už jo ribų.
Ji buvo laiminga ir tas teikė jėgų žengti toliau gyvenimo keliu.
Sparnuota būtybėkurioje tilpo meilė, kančia, abejonės. Žmogus. Mirtingoji turinti tokias pačias teises kaip ir visi gyvenantys aplink.
Mėgo vaikščioti ir galvoti apie viską - nuo dienos įvykių iki folosofinių klausimų.
Kaip ir šiandien.
Lietus glemžėsi vis didesnę dalį biraus smėlio. Akys prisipildė ašarų.
Amelija pradėjo bėgti.

***

pavasaris.

Pavasaris. Štai ir jis. Atrodo praėjo tiek daug, bet kartu ir tiek mažai. Ir vėl atrodo, kad galėčiau šnekėt ir šnekėt, bet... na, juk tai darosi kaip taisyklė, renku žodžius norėdama kuo geriau išreikšti tą jausmą, kurį dabar jaučiu savyje. Šiltumas ir... Keistumas netiesiogine prasme.
Kažkur tyloje girdžiu krentantį šaltą prakaito lašą, kaip nekeista, bet juk... Juk jis dar nenukrito. Sustingsta. Trumpam sustoja laikas. Sustingsta žvilgsnis ties vėjo gūsiu, kuris tarsi kviečia į save. Bando prisivilioti ir pasiglemžti visa, kas iki šiol buvo taip svarbu.
Kokia brangi tyla, ne tik brangi, bet ir visagalė. Tyloje gali išgirsti save. MIntis ir svaičiojimus, be kurių būtų taip liūdna..
Smulkmenose slypi didžiausia žmonijos dovana, kurios vis dažniau nepastebime.. Švelnios ašaros galėtų vėl pradėti kedenti skruotus ir dingti, tylon, kurios kartais taip trūksta...
Dar vienas vėjo gūsis gatvėje pradeda darkyti iki šiol tokius tvarkingus plaukus. tai trigdo žmones, žmones trigdo netikėtumai, be kurių gyvenimas tampapernelyg rutiniškas. kasdien vis daugiau žmonių skęsta rutinoje to nepastebėdami ir nežinodami, kad pasiekė patį dugną iš kurio išsikapstyti taip sunku...

Labanakt ir su paavsariu Jus,mielieji.
Šiltasis metų laikas laukia tinkamos akimirkos sutikti jus...

Priglausk mane žvilgsniu, man nepatinka tavo tonas.
Kodėl kaskart kai aš žvelgiu, tu nukreipi akis į šoną?
Ir pasigirsta žodžiai, tylios mūsų mišios
Lengvumo kupina daina ir šnabždesys sumišęs.
Kodėl tu vengi to pasaulinio žaidimo,
Kuris sujungia mus ir pratęsia likimą.
Ir švelnūs žodžiai liejas gojais,
Puri šalna kedena tavo norus....
Pirmyn, atgal, toliau į šoną
Purena mano stingdantį šabloną.
Tylėk. Prašau, daugiau nė žodžio.

Platoniškumas šiandien valdo mano protą...

Nejau manai many gali sukelti ugnį?
Kodėl dažnai tu vis bandai mane sugundyt?

Šuoliuojanti tamsa,
Išsklaidanti pasalį,
Kam visa tai,jei viskas tik apgaulė?

O kam tada šviesa?
Kuri tik atskiria nuo saulės,
Nuo begalinės artumos,
Kam deginanti žemė,
Jei tavyje vis vyrauja vien baimė?

O kam tada gyvenimas,
Kuris nutildo žmones,
Nėra vilties,
Nėra ir abejonės.

O kam tada daina
Už mano lango,
Kurią paspartinti likimas
Nežabotai bando?

O kaip norėčiau,
Kartais aš tiesiog pakilti.
Pakviest tave,
tada tik tyliai ir lengvai.
Numirti.

Akimis vis ieškau tavo veido,
Šiąnakt tamsu, o mano mintys vėlei nardo.
Gūdžiam miške, baltutėj mėnesienoj,
Nėra tavęs, ir ašaros akis užlieja.

Tenoriu pasakyti, kad užbūrei,
Nežinomu keliu, tiesiog viltis sukūrei.
Minutę vieną tu prašai išmokt mylėti,
O slenka dienos, metai neregėti.

Neverta net stabdyt likimo.
Ką davė jis - lai siela ir težino.
Beviltiška nustot tikėti, kai lupos kužda:
"Tik noriu aš, nustot kentėti..."



Labanakt.Ir nieko daugiau.

Žiema.

Kaip pasakyti tau,
Kad žmonės klysta?
Kaip tyliai tau kuždėti,
Kad žmonės irgi miršta?
Ir taip kaskart,
Kiekvieną rytą
Tu vengi to, kas iš esmės jau padaryta.
Ir slegiančiam sapne,
Svaiginančioj tikrovėj,
Aš vėl kuriu savotišką tvirtovę.
Numirt. Ar pasislėpt tenai?
Aš klausiu vėl tavęs,
O tu deja...
Šį kartą man neatsakai.



Labanakt...

O šiandien...

Kaip sunku kartais suprasti, kad viskas taip greitai keičiasi. Kad viskas gali taip greitai keistis.
Galvoje sukasi tiek minčių, kurios, manau, turėtų tiesiog lietis žodžiais, o aš tiesiog tyliu. Nesakau,kad tylėti blogai,bet... Na,man tai nebūdinga. Vis dažniau žiūrėdama vienam žmogui į akis, jaučiu lyg nenustodama kalbėčiau su juo... Kiek daug vis dėl to gali žvilgsnis. Pradedu tikėti, kad jame surašytas visas žmogaus gyvenimas. Galbūt net jo laukiantis likimas.
O man iš atminties vis neišdyla ta akių kalba, mėlynų akių pasaulis.
O šiandien aš vėl čia. Apsupta savo pasaulėlio, į kurį grįžtu kone kasdien. Apsupta šilumos ir minčių, korios taip dažnai neduoda man ramiai miegoti. Aš vėl su puodeliu arbatos rankose, vėl noriu gyventi toliau.
Lengvu rankos mostu galėčiau aprėpti tiek daug. Bet... Kam man tai? Užtenka tos tylos,kurios aš kartais taip pasiilgstu. Užtenka tos gundančios ramybės į kurią galiu pasinerti. Kuri priklauso tik man. Bent jau kolkas.
Šiandien aš nenoriu šaukti. Tiesiog noriu justi, kaip žengiu gyvenimo keliu. Lengvai. Atsakingai. Su jausmu.
Noriu kasryt pabudusi girdėti paukščių čiulbėjimą, kuris reikštų, jog aš dar gyva. Kad esu saugi. Galbūt tai iš dalies priklauso ir nuo tavęs. Neverčiu tavęs daryti nieko tokio, ko vėliau galėtum gailėtis. Kartais net per prievartą bandau tau įrodyti,kad neverta skubėti ir viskas ateina savaime. Pamažu. Viskam savas laikas kaip sakytų daugelis.
O kartais tiesiog prašau,kad neskubėtum ištarti tų žodžių. Jie ateis savaime...


Labanakt, mano nesusitupėjęs likime...