pavasaris.

Pavasaris. Štai ir jis. Atrodo praėjo tiek daug, bet kartu ir tiek mažai. Ir vėl atrodo, kad galėčiau šnekėt ir šnekėt, bet... na, juk tai darosi kaip taisyklė, renku žodžius norėdama kuo geriau išreikšti tą jausmą, kurį dabar jaučiu savyje. Šiltumas ir... Keistumas netiesiogine prasme.
Kažkur tyloje girdžiu krentantį šaltą prakaito lašą, kaip nekeista, bet juk... Juk jis dar nenukrito. Sustingsta. Trumpam sustoja laikas. Sustingsta žvilgsnis ties vėjo gūsiu, kuris tarsi kviečia į save. Bando prisivilioti ir pasiglemžti visa, kas iki šiol buvo taip svarbu.
Kokia brangi tyla, ne tik brangi, bet ir visagalė. Tyloje gali išgirsti save. MIntis ir svaičiojimus, be kurių būtų taip liūdna..
Smulkmenose slypi didžiausia žmonijos dovana, kurios vis dažniau nepastebime.. Švelnios ašaros galėtų vėl pradėti kedenti skruotus ir dingti, tylon, kurios kartais taip trūksta...
Dar vienas vėjo gūsis gatvėje pradeda darkyti iki šiol tokius tvarkingus plaukus. tai trigdo žmones, žmones trigdo netikėtumai, be kurių gyvenimas tampapernelyg rutiniškas. kasdien vis daugiau žmonių skęsta rutinoje to nepastebėdami ir nežinodami, kad pasiekė patį dugną iš kurio išsikapstyti taip sunku...

Labanakt ir su paavsariu Jus,mielieji.
Šiltasis metų laikas laukia tinkamos akimirkos sutikti jus...