Akimis vis ieškau tavo veido,
Šiąnakt tamsu, o mano mintys vėlei nardo.
Gūdžiam miške, baltutėj mėnesienoj,
Nėra tavęs, ir ašaros akis užlieja.

Tenoriu pasakyti, kad užbūrei,
Nežinomu keliu, tiesiog viltis sukūrei.
Minutę vieną tu prašai išmokt mylėti,
O slenka dienos, metai neregėti.

Neverta net stabdyt likimo.
Ką davė jis - lai siela ir težino.
Beviltiška nustot tikėti, kai lupos kužda:
"Tik noriu aš, nustot kentėti..."



Labanakt.Ir nieko daugiau.