Kratinys.

Kaip kartais gera jausti, kai širdis išsilaisvina iš namtomų pančių. Kai jauti, kad esi besvorė būtybė, tenorinti lėkti, skristi ar šaukti tol, kol baigsis jėgos, kol baigsis diena, kol patekės mėnulis. Tereikia tiek neaug, kad pasikeistų tikėjimas skirtingais jausmais. Tereikia lašo "kitokio" mąstymo, o atrodo, ir saulė patekėjo visai kitaip. Buvęs mielas gyvenimas pavirsta dar mielesniu ir kas minutę, kas sekundę nejučiomis verčia tave atsiplėšt nuo žemės ar skęsti savyje, plaukti tolyn. Tikrai veretėtų kartais apleisti gyvenimo ritmą, pamiršti problemas ir palikti jas už nugaros. Šiek tiek gaivesnio vėjo, ir tu jau skrendi su žuvėdromis, tolyn į dangaus mėlynę. Trūksta pasitikėjimo savimi? O tu leisk, kad būtų kitaip. Leisk sau gyventi. Turi tam tik vieną progą, kuri gali nebepasikartoti. Šauk, jei norisi šaukti, šypsokis, jei širdis nebetelpa krūtinėje, šėlk, kol nebejausi kojų, kurios neš tave tolym. Gyvenk šia minute. Mylėk tai, ką turi, ir nepamiršk to įvertinti. Kartais nereikia nuversti kalnų, tereikia išrauti pesimizmo šaknis iš savęs ir apravėti aplinką. Viskas lekia į priekį, o tu nori sustabdyti tai, kas neįmanoma. Suprantu, kad sunku susitaikyti su naujovėmis, o tu bent pasistenk. Juk tiek grožio aplink, o tu stovi ne tik nejudėdamas, bet dar ir aklas, kurčias, nebylus.... Viskas keičiasi, sugebėk džiaugtis net ir tuo. Juk gyvenimas nestovi vietoje.