Gyvenimas išbando žmones, tarsi leidžia jiems atsisijoti patiems, o jei nepavyksta, padaro tai pats. Atrenka stipriausius. Kiek milijonų metų vyksta tas pats: gamtinė atranka, kaip tai pavadintų biologai, psichologinė našta - psichologai, o paprastiems žmonėms, tai - likimas. Likimas, likimas, likimas. Ir kad ir kiek metų nuolatos būtų kišama ta pati nesąmonė, kad mes patys esame savo likimo kalviai, niekas negali paneigti fakto, kad yra kažkas aukščiau. Drįstate neigti tai? Tada jūs idealūs, nuoširdžiausi sveikinimai tiems, kurie tai turi, nes aš, deja, net svajoti apie nesiryžtu. Nuolatiniai išbandymai, kančia, kritimas, kilimas, sėkmė, nuolydis, pakilimas, ėjimas tiesiai, suklupimas. Gyvenimas. Apsižvalgyk aplink, atrodo, juk viskas tęsiasi sava vaga. Neskubėk gyventi, negirk dienos be vakaro, neperšokęs griovio nesakyk op, galų gale - saugok, ką turi. Gal kasnors galėtų man pasakyti kiek kartų girdėjome ir šitai?
Žmogus turi savų minusų, kurių, deja, ne taip lengva atsikratyti. Esame nepatenkinti tuo, ką turime tol, kol viso to netenkame, tačiau, atėjus naujai progai, darome tą patį. Tai tai tarsi instinktyvumas, refleksas, pojūtis klysti, daryti klaidas, o kartais.. kartais iš jų pasimokyti.
Jei vieną akimirką sakau tau : "Bučiuok mane." - dar nereiškia, kad tai pasikartos kitą sekundę. Naudokis galimybe, mylimas drauge, nes.. Nes galbūt rytoj nebebus manęs.
***

Naktis. Lange švelniai skrajoja lengvutis pavasario dvelksmas, kažkur tolumoje pasigirsta duslokas traukinio ūžesys. Gan šaltoka, nos, atrodo, jau įpusėjęs pavasaris. Už kelių kilometrų jūra, marios, įvairios laivų bei krovinių kompanijos dirbančios visą parą, be paliovos. Sustingusi akimirka šiame nedideliame žemės pakraštyje.
Įprasta ketvirtadienio naktis. Miestą apgaubusi ramybė ir bent trumpam įsigalėjusi harmonija šypsosi ir tikisi, kad tai tęsis bent jau keletą valandų.
Galbūt keletas studenčiokų dabar mokosi tai, kas buvo užduota gan senokai, dar kelios sekretorės pluša prie dokumentų, kuriuos ryt ryte turėtų perduoti darbdaviui, mama žindo kūdikį ir prašo numigti dar bent truputį, butuose įnirtingai šūkauja televizoriai vis garsiau liepdami surinki telefono numerį įspūdingoms prekėms įsigyti, nuobodžiai snūduriuoja šuo, o kaimynai nepaliauja pyktis net naktį. Kiti, savo ruožtu, nenustoja dainuoti, nors, tiesą sakant, pastaruosius mėnesius tai jau varo iš proto.
Grįžkime prie paprasčiausios tylos, kurios taip pasiilgstame, kuri reikalinga sielai.
Tuo pačiu metu, tą sustingusią akimirką kupiną harmonijos, viename tų didžiųjų pastatų, mažame kambarėlyje prie lovos, vyksta arši kova.