...

Ir šiandien aš tiesiog pavargau. Kaip žmogus, kuriam kartais reikia poilsio. Vėl naktis, aš vėl čia pat. Niekas nesikeičia, tik brangūs žmonės tampa dar brangesniais nei įprasta. Pirštai lengvai laksto klaviatūros mygtukais ir mane tiesiog užlieja tolygus lengvumas, nepastovi šiluma... Kažin, ar daug trūksta iki beverčio širdies sąstingio? Žiemos...
Prieš kelias dienas vienas žmogus paklausė manęs, kodėl merginos taip dažnai meluoja? Nežinojau ką atsakyti,nes jei tai liestų vien mane,bučiau atsakiusi: Nuo kada?... Bet vėliau ir mano galvoje pradėjo sukis klausimas. O kodėl vaikinai taip dažnai skaudina merginas?... Lyg mes būtume bevertės asmenybės. Tiesiog niekas.
tačiau visada yra koksnors bet. Bet juk negalime kalbėti apie visumą. Žmonės yra skirtingi,individualios asmenybės. Kiekvienas trokšta savų interesų įgyvendinimo ar tiesiog skausmo. Suteikti skausmą kitam...
Dažniausiai tai būna tikslas,kad pabrėžtum save. Tačiau kam visa tai reikalinga?.. Juk galų gale viskas baigiasi. O galbūt tiesiog užsimiršta,įlenda į giliausią širdies kamputį ir verkia. O išorė to neparodo. Ir tai yra nuostabus pliusas,nes atrodai nepalūžusi,tavęs niekas negaili,o tu pati gali daryti tai,kas yra prie širdies. Tu linksminiesi ir kai tik tas žmogutis nustoja verkti, tu pasijunti dar lengvesnė,kad ir kiek svertum,kad ir keik būtum. Tu jautiesi išsilaisvinusi nuo visko. Net nuo tų, kurie tavo stiprybę gali paversti iliuzija.

Gero vakaro,mano Tylūs lietaus lašiukai.

Šaltis.

Krečia šaltis, ir šitaip visą dieną. Nerimo kibirkštėlė viduje ir atrodo, likimas tampa lyg iš rankų byrantis smėlis. Koks nepastovumas tvyro manyje būtent šiuo metu. Atrodo, prieš penkias minutes jaukiausi, o dabar... Dabar atrodo šokčiau nuo devynaukščio stogo, vien tam, kad mano kūne įsivyrautų adrenalinas...Kas bus dar po penkių minučių? Turbūt krisiu į savo minkštą guolį ir išliesiu jame visą savyje susikaupusią energiją. Ką gali žinoti...
Ir dar..Manau,kad manyje tokiomis akimirkomis vyrauja tuštuma...Bedugnė, kurioje aš pati skęstu. absurdiška ramybė, kurios tyliai pradedu nekęsti.
Ir, tiesą sakant man kartais trūksta dalelės manęs. Tos dalelės, kuri galbūt dabar vaikšto pajūriu,ir laiko saujose smėlį, kuris byra man iš širdies... Ir atrodo, kad laikas būtent dėl to šitaip lėtai pradeda slinkti. Lyg naktis nesibaigtų. Niekad.
Tada į pagalbą atlekia mano ištikimoji arbata... Jos suvartojamas kiekis kartais darosi net nebenormalus. Litras kartais net du per dieną. O taip,aš nuo jos priklausoma...
O kartais...Aš norėčiau skristi, paskęsti ir dingti tose nuostabiuose dangaus platybėse.
Dangaus tobulybėje ir žvaigždėtose pakrantėse. Nors kartelį jaustis nesvaria ir bereikšme, tokia mažute... Ir nuo manęs neplriklausytų niekas. Niekas, išskyrus mane pačią...
Ironija,kurią mums pateikia likimas. Likimas, kurį pasirenkame patys...



Labanakt, mano pliušinės žvaigždutės.

Šiandien

Nežinau...Atrodo, kad šiandien sprogsiu... Apsipilsiu ašaromis, išsivirsiu litrą arbatos ir pradėsiu keiktis.... Nebežinau ku dėti mintis ir klausimus, kurių paskutines dienas pilna galva... KOdėl gyvenimas kartais mums būna šitoks negailestingas? ...Kodėl?...Už ką?...Kam to reikia?...
Mirtį ypač sunku suvokti. Suvokti kas seka po jos. Ir kur dėsis tas žmogus kuris prieš kelias dienas ar akimirkas dar šnekėjo su tavim,ir džiaugėsi gyvenimu. Ir šitaip be jokio atsisveikinmo,be jokio pranešimo žmones išeina. Vieni po kito. Kievieną dieną,valandą,minutę,sekundę žemę palieka tūkstančiai žmonių. Kur pasideda ta gera širdis,kuri tave šitiek kartų guodė ir glaudė artyn savęs. Na,juk negali ji imti ir išgaruoti ore. JOs negali nupūsti vėjas į nežinomas platybes.
Ir lygiai taip pat,vienas po kito,mes paliksime šiuos tolius. Paliksime artimuosius, ir visa ką spėjome nuveikti.
Mums liks tik žemė. Ir oras. Tiksliau mūsų kūnams... O kur pasidės jausmai,išgyvenimai,sąžinė... Visa,kas atrodo nežemiška.
Taip...Mirtis negailestinga. Galbūt ir aš rytoj nebevaikščiosiu žeme,o tik glūdėsiu jos gilumoje. Juk mūsų visų laukia ta pati ateitis. Ankščiau-ar vėliau.
Tai natūralu. Tačiau ir be galo skaudu.
Ir aš norėčiau,kad mano mirties dieną nė vienas neverktų. O juoktųsi. Juoktųsi,kad gyvenimas tęsiasi ir nieko negalima pakeisti. Norėčiau,kad visi artimieji nesijaudintų dėl to,kas manęs laukia,ar laukė. Tiesiog taip buvo lemta. Ir nereikia ašarų,nors tas skausmas ir plėšo krūtinę. Tai natūralu,bet skaudu.
Šaltas alsavimas gniuždo tai,kas yra viduje.Mirtis yra viso pabaiga,bet galbūt ir nauja pradžia...
Džiaukimės gyvenimu,kol mūsų veiduose dar neišryškėjo netikėtas svečias,kurio niekada nelaukėme...