Ji. Tęsinys.

Staiga tarsi sustojo laikas, šalia viskas pranyko ir liko tik įtartina šiluma, sklindanti iš vidaus. Amelija tarsi lėtai skaičiavo: "vienas,du,trys...". Ir tylos akimirka pranyko. Joje vėl vyravo kasdieninė ramybė ir keistas abejingumas. Ir tik lėtai skruostais riedančios ašaros išdavė jos vidinį nerimą, kuris ją taip retai aplankydavo...
Dabar ji vėl lėtai žingsniavo negalvodama apie nieką. Lietaus lašai krito žemyn negalvodami nei kas vyksta dabar, nei kas vyko vakar...
Laikas vėl tekėjo savo įprasta vaga.
Ji pakėlė akis dangų - lengvučiai plunksniniai debesys sklandė padangėmis neužleisdami vietos praplaukiantiems kamuoliniams. Diena tęsėsi toliau.
Lėtai žinsniuodama ji tęsė tai, ką pradėjo. Ėjo toliau pamiršusi kasdienybę, o galvoje vis kaupėsi naujos mintys, nauji klausimai ir naujos idėjos.
Šaltas ir drėgnas smėlis glemžėsi praeities likučius, o ateitis švietėsi kažkur visai netoliese.
Ji prisėdo ant suoliuko ir užsimerkė.Už nugaros girdėjo švelnų medžių šnaresį ir tylius vėjo gūsius.
Praėjo pusvalandis. Valanda.
Dar kartą pakėlė galvą dangun ir ant skruostų pajuto kelis nukritusius lašus.
Vėl lijo.