```

Durys užsivėrė.
Linas visą tą laiką stovėjo nejudėdamas. Jo šaltas žvilgsnis buvo nukreiptas į langą, ir atrodė, kad jis tik ir laukia kol prašvis. Įtampą kėlė nevaldoma spengianti tyla. Vienas smūgis ir jis būtų kritęs negyvas. Šiame gyvenime, tą akimirką jis tik egzistavo.
Tolumoje pasigirdo švelni ir be galo tyli muzika. Keli gitaros akordai tarsi hipnotizavo laiko tėkmę, sustingdė nuolatinį bėgimą ir leido bent kartą atsipalaiduoti.
Linas šoko. Pirmąsyk muzika užvaldė jo mintis, pavergė sielą ir leido atsiduoti jausmams, kurių buvo tiek nedaug. Skausmas naikina jausmus.
Tiek kentėjęs žmogus leidžia sau likti abejingam tolesniuose gyvenimo toliuose. Padeda lengviau atsigauti po eilinio smūgio ir suteikia jėgų išlikti šaltam, kai aplink tiek daug ašarų.
Muzika nutilo, o Linas taip ir liko stovėti.
Jau švito. Danguje pasirodė pirmieji saulės spinduliai, pagaliau nušvietę padangę ir suteikę jai švelnios, bet tuo pačiu ir beprotiškai ryškios spalvos. Spinduliai po truputį glemžėsi naktį, užgrobdami vis didesnį dangaus plotą.
Pasaulis prašviesėjo. Viskas po truputį keitėsi. Jis užmerkė akis ir išgirdo duslų beldimą į duris.
Tą akimirką širdis apmirė: tai ji, ta, kuri paliko jį vieną ir nedvejodama išlėkė pro duris, ta, kurią jis taip myli, bet taip ir neišdrįso to pasakyti. Tai ji. Ten privalo būti ji.
Durys atsidaro ir į kambarį žengia tamsiaplaukė mergina su stulbinamai gėlėta suknele. Vienas žvilgsnis ir jos akimis pradeda riedėti ašaros:
-Atleisk man...
O už lango vėl pasigirsta kerintys gitaros akordai.