Priglausk mane žvilgsniu, man nepatinka tavo tonas.
Kodėl kaskart kai aš žvelgiu, tu nukreipi akis į šoną?
Ir pasigirsta žodžiai, tylios mūsų mišios
Lengvumo kupina daina ir šnabždesys sumišęs.
Kodėl tu vengi to pasaulinio žaidimo,
Kuris sujungia mus ir pratęsia likimą.
Ir švelnūs žodžiai liejas gojais,
Puri šalna kedena tavo norus....
Pirmyn, atgal, toliau į šoną
Purena mano stingdantį šabloną.
Tylėk. Prašau, daugiau nė žodžio.

Platoniškumas šiandien valdo mano protą...

Nejau manai many gali sukelti ugnį?
Kodėl dažnai tu vis bandai mane sugundyt?

Šuoliuojanti tamsa,
Išsklaidanti pasalį,
Kam visa tai,jei viskas tik apgaulė?

O kam tada šviesa?
Kuri tik atskiria nuo saulės,
Nuo begalinės artumos,
Kam deginanti žemė,
Jei tavyje vis vyrauja vien baimė?

O kam tada gyvenimas,
Kuris nutildo žmones,
Nėra vilties,
Nėra ir abejonės.

O kam tada daina
Už mano lango,
Kurią paspartinti likimas
Nežabotai bando?

O kaip norėčiau,
Kartais aš tiesiog pakilti.
Pakviest tave,
tada tik tyliai ir lengvai.
Numirti.