* * *

Ir tie šalti žiemos vakarai kartais būna šilti. Tokie kaip niekad... Ir netgi pilkas dangus be žvaigždžių purškiant lietui būna gražus... Toks pats paprasčiausias vakaras gali sukelti tokius prisiminimus, kokių dar neturėjome.
Kartais gyvenimas tarsi suteikia dar vieną šansą. Galimybę gyventi toliau.
Pakanka bent įsivaizduoti, kad viduje įsiliepsnotų tas... šiurpuliukų bėgiojimas ar kažkas panašaus...
Tai būtų galima sulyginti su muzika. Su akordais. Su natomis...
Miegok...Saldžių sapnų.
Lengvai bandai skristi nuo bedugnės krašto. Bandai vėl atsigauti. Po ilgo laiko tarpo. Po tylos. Po susikaupimo.
Švelniai išsilaisvini iš savotiško kalėjmo. PO ledu, virš dangaus...
Ir atsibundi atsistojęs ant palangės, prie atviro lango bandydamas žengti žingsnį pirmyn.
Pabusk,juk galų gale, tavęs vis dar laukia gyvenimas. Ir režisierius.

Likimas...


Labanakt,mažieji Žemės gyventojai.

P.S. Ir dar... Su praėjusiom ir dar ateinančiom šventėm,mielieji... x]

Bėgsiu tolyn - nuo rožių žiedlapių,
Tyloj paskęsiu vedama kančios
Nusvirs ranka, tiek metų glosčiusi tau skruostus
Neprisitaikysiu - bent iki šios dienos.

Skambioj tyloj skandinsiu tai - kas buvo
Dienos šviesoj matysi tai- kas bus.
Ir tik skambiam rugsėjo gruode
Aš pasimelsiu. Tik už mus.



Labanakt.

Tu neturi teisės skaudint kitų
Jei nepatinka šitai - drožk kitu keliu.
Kiek ašarų riedėjo skruostais,
Kiek skausmo suteikei žmonėms.
Dukart nenusipelnęs guostis,
Tu savo laimės taurę perpildei galutinai.
Nuošiol esi žmonėms tuštybė,
Ugnikalnis,nurimęs vidury žiemos.
Net nesistenk grąžint kantrybės,
Numirusios maždaug prieš kelerius metus.
Ir kęski ašaras,
Vis braižančias nuostabų veidą.
Krauju paženklintas likimas rinks jausmus,
Saldžių sapnų,
Kaip kažkada linkėjai man -
Šiąnakt aš tau linkiu.

O šitie žodžiai gimė mano telefone...


P.S. Saldžių sapnų.

Galbūt.

Juk kartais nusišypsoti reiškia daugiau nei ištarti kažką banalaus. Kartais šypsena tampa kauke, kuria slepiame tai, kas slypi viduje. Kartais šypsena būna geros nuotaikos išsireiškimas, o kartais kančios simbolis. Ir vistiek, kaskart išgirdę žodį "šypsena" pajuntame kažką šilto, bet tuo pačiu ir švelnaus. Lyg vėjas kedentų plaukus, ar gertumei karštą arbatą kopose... Kiekvienąsyk vis kitaip.
Kitoks skausmas, ir kitokia šiluma.
Ir kai jau atrodo,kad išbridai iš skausmo, tave pasitinka lengvai tariant naujiena, su kuria vėl viskas lekia iš naujo.
Kaip tai pavadinti? Ironija, cinizmu?... Manau, labiau tiks... likimu.
Aš vėl kupina jėgų, vėl šypsausi, ir vėl verkiu. Ir nors niekas niekas to nežino, galbūt net aš, vieną dieną likimas nustos juoktis iš manęs. Galbūt. To nežino niekas.
Nesakau,kad pavargau, tiesiog kartais tai tiesiog erzina. Praturtina gyvenimą, suteikia spalvas nuobodžiai kasdienybei.
O tos akimirkos, kuriomis slepiuosi po žodžiais būna naktį. Kad niekas nežinotų ir niekas nematytų. Kad viskas būtų kaip ligi šiolei.
Saulė leistųsi žeym už horizonto, ryte vėl kiltų... Lytų nuostabiai tobulas lietus,kurio kartais aš taip nemėgstu ir snigtų. Žiemą. Vėjas kedentų plaukus.
Viskas, kaip buvo iki šiandien. Tie patys jausmai ir nepakitusios mintys apie save. Kitus. Šalia esančius.
Likimas nesurežisuoja neiko naujo, tos pačios gyvenimo istorijos, pasikartojančios galbūt kas šimtą metų, žmogus, gyvenantis sekantį gyvenimą, kad ištaisytų jau praėjusio klaidas, kad tęstų tai, ką pradėjo kitame kūne. Kitoje erdvėje. Su ta pačia siela.
Ir geriau nežaisti su likimu,nes jis gali pakeisti tau skirtą lemtį. Geriau žaisti su savimi, kad būtum įsitikinęs, jog vieną dieną, žengdamas tolyn gyvenimo taku, galbūt liksi laimingas...



Labanakt. Galbūt...

O tu atleisk.

O tu užmerk akis,
Pažvelk Į tylią šviesą.
Kada šėšėliai vėl slepiasi tamsoj.
O tu išskleisk sparnus,
Ir skrisk tolyn į gatvę
Kai už lango tipena lietus.
Ten skleidžias dangus
Ir kvepia medus...

O tu stebėk
Kaip švinta naktį rytas
Mano sapne.
Ir blankioj migloje.
O tu dainuok,
Kai mintys šaukia sielą,
O širdy taip ramu.
Sūru ar koktu...

Nusileisk iš dangaus.
Aš noriu rėkti
O kodėl - tu neklausk.
Suskaičiuoki žvaigždes
Ir pamerki gėles
Kurias...
Dovanojai man šiąnakt.
Ir atleisk.


I

Labanakt, ir neklausk kodėl.

Labanakt.

Manai man skauda? Neužtenka vien manyti,turėtum pajusti tai, kokie sprogimai šokčioja iš vieno mano smilkinio į kitą, ir taip be galo, be galo ir be atvangos. Lyg būčiau ledinė skulptūra, netyčia sudužusi pūstelėjus stipresniam vėjui.
O dabar aš sėdžiu čia, žiūrėdama į degančios žvakės liepsną, kad tiesiog joje skęsčiau. Norėčiau dingti, nes kas akimirką jaučiu, kad tuoj pasieksiu riba, už kurios laukia ašaros.
Kodėl taip jaučiuosi? Esu laiminga,turiu tai,kuo galiu džiaugtis žengdama tolyn. Bet... Kaip visada bet... Tiesiog gurkšnoju jau trečią puodelį arbatos. Turėčiau jausti lengvumą, pamišėlišką ramybę,kuri tiesiog siektų kojų pirštų galiuku,bei rankas, kiekvienas plaukelis turėtų prisipildyti abejingumo viskam. tai palengvintų viską.
Nėra taip papasta nuvyti visas mintis į šalį, o tiesiog jas surašau čia. Kartais padrikai ir be jokios prasmės, o kartais pūkeliu skrisdama pro langą.
O man taip patinka vakaro dangus... Jis toks nepakartojamas, ir kasnąkt kitoks.
Dieve, kokia jaučiuosi beviltiškai naivi ir banali...
Tiesiog... Negaliu šito pakeisti, prieš vėją napapūsi. Ir dėl to reikia gyventi. Kad būtum laimingas, kad tikėtum visu tuo, ką suteikia trumpametražės laimės akimirkos...


Labanakt,
Saulytės besileidžiančios į jūrą.

Likimas sukaustė man rankas ir suteikė stiprybės.
Numirti, lėkti išskleistais sparnais.
Daugiau nereikia nieko,tik lopšinės,
Ir šilumos, kuri užmigt neleis.
Padėki man užmiršti sapną.
Pabusti lekiant saulėtais takais,
Ir nejučiom padėti juodą tašką
Už nerimą ir skausmą
Šviesiais rugpjūčio vakarais...
Bet vėl girdžiu tą švelnų garsą,
Tą jausmą lekiantį tolyn krantais...
Čia ta pati lopšinė,
Ir šiluma,kuri man vėl užmigt neleis.

...

Ir šiandien aš tiesiog pavargau. Kaip žmogus, kuriam kartais reikia poilsio. Vėl naktis, aš vėl čia pat. Niekas nesikeičia, tik brangūs žmonės tampa dar brangesniais nei įprasta. Pirštai lengvai laksto klaviatūros mygtukais ir mane tiesiog užlieja tolygus lengvumas, nepastovi šiluma... Kažin, ar daug trūksta iki beverčio širdies sąstingio? Žiemos...
Prieš kelias dienas vienas žmogus paklausė manęs, kodėl merginos taip dažnai meluoja? Nežinojau ką atsakyti,nes jei tai liestų vien mane,bučiau atsakiusi: Nuo kada?... Bet vėliau ir mano galvoje pradėjo sukis klausimas. O kodėl vaikinai taip dažnai skaudina merginas?... Lyg mes būtume bevertės asmenybės. Tiesiog niekas.
tačiau visada yra koksnors bet. Bet juk negalime kalbėti apie visumą. Žmonės yra skirtingi,individualios asmenybės. Kiekvienas trokšta savų interesų įgyvendinimo ar tiesiog skausmo. Suteikti skausmą kitam...
Dažniausiai tai būna tikslas,kad pabrėžtum save. Tačiau kam visa tai reikalinga?.. Juk galų gale viskas baigiasi. O galbūt tiesiog užsimiršta,įlenda į giliausią širdies kamputį ir verkia. O išorė to neparodo. Ir tai yra nuostabus pliusas,nes atrodai nepalūžusi,tavęs niekas negaili,o tu pati gali daryti tai,kas yra prie širdies. Tu linksminiesi ir kai tik tas žmogutis nustoja verkti, tu pasijunti dar lengvesnė,kad ir kiek svertum,kad ir keik būtum. Tu jautiesi išsilaisvinusi nuo visko. Net nuo tų, kurie tavo stiprybę gali paversti iliuzija.

Gero vakaro,mano Tylūs lietaus lašiukai.

Šaltis.

Krečia šaltis, ir šitaip visą dieną. Nerimo kibirkštėlė viduje ir atrodo, likimas tampa lyg iš rankų byrantis smėlis. Koks nepastovumas tvyro manyje būtent šiuo metu. Atrodo, prieš penkias minutes jaukiausi, o dabar... Dabar atrodo šokčiau nuo devynaukščio stogo, vien tam, kad mano kūne įsivyrautų adrenalinas...Kas bus dar po penkių minučių? Turbūt krisiu į savo minkštą guolį ir išliesiu jame visą savyje susikaupusią energiją. Ką gali žinoti...
Ir dar..Manau,kad manyje tokiomis akimirkomis vyrauja tuštuma...Bedugnė, kurioje aš pati skęstu. absurdiška ramybė, kurios tyliai pradedu nekęsti.
Ir, tiesą sakant man kartais trūksta dalelės manęs. Tos dalelės, kuri galbūt dabar vaikšto pajūriu,ir laiko saujose smėlį, kuris byra man iš širdies... Ir atrodo, kad laikas būtent dėl to šitaip lėtai pradeda slinkti. Lyg naktis nesibaigtų. Niekad.
Tada į pagalbą atlekia mano ištikimoji arbata... Jos suvartojamas kiekis kartais darosi net nebenormalus. Litras kartais net du per dieną. O taip,aš nuo jos priklausoma...
O kartais...Aš norėčiau skristi, paskęsti ir dingti tose nuostabiuose dangaus platybėse.
Dangaus tobulybėje ir žvaigždėtose pakrantėse. Nors kartelį jaustis nesvaria ir bereikšme, tokia mažute... Ir nuo manęs neplriklausytų niekas. Niekas, išskyrus mane pačią...
Ironija,kurią mums pateikia likimas. Likimas, kurį pasirenkame patys...



Labanakt, mano pliušinės žvaigždutės.

Šiandien

Nežinau...Atrodo, kad šiandien sprogsiu... Apsipilsiu ašaromis, išsivirsiu litrą arbatos ir pradėsiu keiktis.... Nebežinau ku dėti mintis ir klausimus, kurių paskutines dienas pilna galva... KOdėl gyvenimas kartais mums būna šitoks negailestingas? ...Kodėl?...Už ką?...Kam to reikia?...
Mirtį ypač sunku suvokti. Suvokti kas seka po jos. Ir kur dėsis tas žmogus kuris prieš kelias dienas ar akimirkas dar šnekėjo su tavim,ir džiaugėsi gyvenimu. Ir šitaip be jokio atsisveikinmo,be jokio pranešimo žmones išeina. Vieni po kito. Kievieną dieną,valandą,minutę,sekundę žemę palieka tūkstančiai žmonių. Kur pasideda ta gera širdis,kuri tave šitiek kartų guodė ir glaudė artyn savęs. Na,juk negali ji imti ir išgaruoti ore. JOs negali nupūsti vėjas į nežinomas platybes.
Ir lygiai taip pat,vienas po kito,mes paliksime šiuos tolius. Paliksime artimuosius, ir visa ką spėjome nuveikti.
Mums liks tik žemė. Ir oras. Tiksliau mūsų kūnams... O kur pasidės jausmai,išgyvenimai,sąžinė... Visa,kas atrodo nežemiška.
Taip...Mirtis negailestinga. Galbūt ir aš rytoj nebevaikščiosiu žeme,o tik glūdėsiu jos gilumoje. Juk mūsų visų laukia ta pati ateitis. Ankščiau-ar vėliau.
Tai natūralu. Tačiau ir be galo skaudu.
Ir aš norėčiau,kad mano mirties dieną nė vienas neverktų. O juoktųsi. Juoktųsi,kad gyvenimas tęsiasi ir nieko negalima pakeisti. Norėčiau,kad visi artimieji nesijaudintų dėl to,kas manęs laukia,ar laukė. Tiesiog taip buvo lemta. Ir nereikia ašarų,nors tas skausmas ir plėšo krūtinę. Tai natūralu,bet skaudu.
Šaltas alsavimas gniuždo tai,kas yra viduje.Mirtis yra viso pabaiga,bet galbūt ir nauja pradžia...
Džiaukimės gyvenimu,kol mūsų veiduose dar neišryškėjo netikėtas svečias,kurio niekada nelaukėme...

Aš

Tai vienas iš mano ekspromtu kurtų trumpaeilių..;D Ne naujas... Bet pakankamai pagyvenęs.;P

***

Aš...
Ir nieko daugiau,
Vienų viena tamsioje erdvėje.
Aš,
Tyliai skrendu padangėmis...
Tik pirmyn ir atgal,
O gal ratu...
Aš
Plaukioju savo jaumuose kaip beribėje jūroje...
Be sustojimo
Vis plaukiu ir plaukiu...
Naršau tartum bitė pievose...
Ir vėl skęstu...
Skęstu šaukšte vandens ir...
Tavo žvilgsnyje...
Nuo šiol tik skęstu...
Atleisk...
***

Na va...Po šitokios ilgos pertraukos,aš vėl sėdžiu prie savo ištikomosios klaviatūros...
Rašau...
Net nežinau nuo ko pradėti... Tai gal...Pradėsiu nuo Rugsėjo pirmosios,kuri, žinoma, neapsiėjo be nuotykių.
O taip,nuotykių tikrai netrūko.Visų pirma,tai...Buvo labai juokinga situacija,kai per mokyklos ceremoniją užstrigo Lietuvos himno fonograma....Pasimetusi direktoriaus išraiška...;D Na,vėliau...
Draugai,bendraklasiai,pažystami...Nubučiuotos lūpos ir begalė apsikabinimų.
O aš,kaip visada,protingiausia būtybė pasaulyje,be mokyklinio švarko ir vasarinės maikutės neko šilčiau nepasiėmusi...Visą dieną šalau.... P.S. Teko nusiimti ir švarką... Nuostabus dainuojamosios poezijos koncertas vakare,šilti draugų veidai... Nuostabi diena...Bet man vistiek buvo šalta...Tuo labiau matant,kad visi vaikšto su striukėm...;D
tai va..Tokia jau ta diena buvo...Nesismukinsiu per daug...

Tai va...Vis dėl to...Nėra taip jau ir linksma kartkartėmis. Daug minčių,kurias,tiesa,labai norėčiau nuvyti į šalį. Bet tai nėra šitaip lengva...


Na lekiu į lovą,nes akytės jau merkias...
Pratęsiu rytoj.
Labanakt,mano mažosios žvaigždutės.

Nida. Nakties tamsa.

Ir vėl mano užrašai...Šįkart suliję,kadangi besėdint pakrantėje užklupo netikėtas lietus...;D Tai tiek...


"Juk tai tobulas grožis,atrodo viskas aplink išnyksta,nublanksta prieš tai,ką dabar matau. Vien nakty tu gali pamatyti viską.
O sėdint ant marių kranto,šviečiant skaisčiai pilnačiai kurią atspindi dar ir vanduo,
Blyškiai melsva spalva,švelnios bangų mūšos garsas,už keliasdešimt metrų mieganti gulbė ir švelnus vėjas.
Aplink tamsa ir blyškiai šviečiančių žibintų šviesa,,,Ir tyla,tik kur ne kur girdisi praeinančių žmonių balsai. Jie notokie slogūs,o kupini energijos,šilumos ir laimės.manau,jie laimingi dėl to,kad yra čia.Čia ir dabar.
Ir vis dėl to,kokia tobula yra gamta...
Giedrame rugpjūčio danguje spindinčios žvaigždės,kažkur tolumoje sklindantis juokas. Juk tai paslaptis. Tobula nakties paslaptis.
Kurios įminti deja,nepavyksta niekam. Mes galime tik spėlioti...
Atrodo,kad ši naktis niekada taip ir nepasibaigs. Juk negali šis tobulas grožis imti ir išnykti."

"Naktie,leisk gėrėtis tuo,ką sukuri savyje.
Leisk gėrėtis tavimi ir tavo grožiu..."

Nida . Pradžia

Pacituosiu kelias mintis,iš savo užrašų iš kelionės į Nidą... Tai tiesiog mano mintys,ir nieko daugiau...




"Kažkaip vis dar negaliu patikėti,kad esu čia.Čia ir dabar.Ta neapsakoma ramybė užplūsta širdį.Sielos ramybė. Koks nepakartojamas ir gražus atrodo pasaulis. Toks paprastas...
Bet ta ramybė tuo pačiu ir kitokia. ramybė,kai vidus tarsi šaukia ir tyli...
Ir laikas čia lieka visai nesvarbus,bevertis ir akiplėšiškas...Juk neįmanoma skaičiuoti kiekvienos minutės ar paskutinės sekundės,kai prieš akis matai niekur neskubančius žmones,tekantį vandenį,krante plaukiojančius paukščius ir tylą...Švelniai pučiantis vėjas tarsi prieštarauja,kad žmonės čia neužsibūna.Vasaros sezonas baigiasi. Po kelių savaičių čia neliks nieko,išskyrus skandinančią tylą...ir vėją,kuris vėl prieštaraus,kad švelnus jo gūsis abejingai nebežkliūna už nieko..."

Tiesiog jūra

Paslaptingas reiškinys ta jūra...
Ji vis neša mus gyvenimo keliu,blaškoma audrų ir vėjų,ji nepasiduoda...
Ji išlieka savimi.
Jūra nėra tiesiog vandens telkinys kupinas mineralų.
Sakyčiau jūra,pati savyje yra jausmas. Tik tuo galėčiau paaškinti tai,ką jaučiu būdama kopose,žingsniuodama švelniu šiltu smėliu ar tiesiog braidydama pakrante.
Ji man suteikia jėgų. Jėgų tolesniam gyvenimui. Mintims,ir beprasmiams pasivaikščiojimams. Jūros man reikia kaip oro. Be jos,aš kaip paukštis be sparnų ar žuvis be vandens...
Man reikia,kad įgaučiau jėgų,kantrybės,susitelkimo ir viso to,kuo gyvenu.
Ar įsivaizduojate kokia graži jūra žaibuojant?
Lietus suteikia jūrai dviprasmišką paslaptį...
O žaibas..Tiesiog skleidžia paslėptą energiją..Koks grožis ir tuo pačiu neapibrėžtas tobulumas.
Jūra,mano šaltinis....Mano erdvė,kurioje galiu daryti ką noriu.
Galiu šaukti viduje,bet ir visa gerkle,ir niekas negirdės..
Galiu bėgt nežiūrėdama į praeitį ir matyti šviesią ateitį čia pat.
Galiu tikėti tuo,kas man labiausiai patinka,
Ir gėrėtis tuo pasakišku vaizdu,kurį sukuria pati gamta.
Tas šaltokas ar net per karštas smėlis lyg įžanga į visa tai,ką tu gali pamatyti ir pajausti būdamas tokioje vietoje kaip jūros pakrantė,ar molas...
Ir kartais net atrodo,kad jūra yra tas vienintelis tobulumas,toji gyvenimo paslaptis,į kurią mes vis dar nerandame atsakymo.
Jūrai nereikia būti dar tobulesniai ar to siekti.
Jai tereikia būti čia,būti tokiai,kokia visada ir buvo.
Tiesiog tobula.
Ir tiek.


Labanakt,mano laimės zuikučiai pasiklydę kopose... ;*

Turėčiau viską pamiršti

Kodėl kas kart,kai sakau,kad viskas baigta. Kaskart kai pagalvoju,kad tave pamiršau ir pradedu naują gyvenimą. Atsiranda naujos aplinkybes,verčiančios tavęs nepamiršti. Kodėl kaskart,kai stengiuosi būti laimimga,prisimenu tave. Pavyzdžiui,kaip šiandien...Taip aš vėl verkiau,vėl dėl tavęs.O tu to nė nežinai.
Pati savęs nebeįstengiu suprasti. Visos naujos galimybės pradėti viską iš naujo,kam jos? Jei vistiek prisimenu tave. Nė nesuprantu kodėl.
Juk dabar yra kitas,turėčiau mylėti jį,bet su kiekvienu žingsniu į priekį aš vis labiau suprantu,kai tai paskutinis žingsnis kurį aš galiu žengti.
Galbūt aš tavęs dar nepamiršau? Ir kodėl man taip sunku pradėti naują gyvenimą,juk...Juk praėjo jau metai. Ir tada kai šitiek laiko apie tave negalvojau,prsiminimai užliejo mintis.
Vėl ant lovos krūva ką tik panaudotų popierinių nosinaičių ir krūna klausimų... Ką aš darau,kam man to reikia?
Nejaugi vėl noriu pajausti tą veriantį skausmą viduje,tartum tavęs nematydama tuo pačiu aš nematau ir savęs. Nejaugi noriu įskaudinti žmogų,kuris mano ,kad esame pora. Aš manau kitaip. Negaliu manyti kitaip,jis tiesiog geras draugas.Geras draugas,kuriam apie tavemdeja,kolkas neišdrįsau pasakoti. Nenoriu jo skaudinti.
Nenoriu pripažinti,kas mano širdyje tu vis dar užimi svarbią vietą. Nenoriu jausti,kad tavęs nėra šalia.
Tu neįskaudinai manęs,kaip dažniausiai būna visoms.
Manau,tu tiesiog manęs nepastebėjai. Nežinojai kas dedasi mano galvoje.
O aš nė nežinojau kas tu esi. Ta pasalptis dar dabar neduoda man ramybės. Žinojimas,kad tavęs taip daugiau ir nematysiu,turėtų priversti apie tave nebegalvoti.
Bet kaip man tai padaryti,jei kiekviename svarbiame žingsnyje tu esi su manim. Tiksliau,mano širdyje.
Tubūt tie,kurie dabar skaito šia beviltišką rašliavą mano,kokia naivi mergaitė. Tebūnie aš naivi...Tebūnie beviltiška.
Bet šios žaizdos man niekaip nepavyksta išgydyti.
Jau seniai Tau reikėjo ištarti sudie,sudie ne tik tau,bet ir visiems prisiminimams.
senai reikėjo nebekentėti ir pamiršti tai kas buvo.
Bet...Bet dabarties nebūtų be praeities.
Ir aš tikiuosi ,kad viskam padėjau tašką.
Nors su kiekvieną minutę man darosi aiškiau,kad tu dar tebeesi manyje.

Atleisk man.

Man dreba rankos ir spurda širdis berašant...

Tada man tereikėjo laimės,kurios būdamas taip toli ir tuo pačiu taip arti negalėjai man suteikti. Man tereikėjo šilumos,sklindančios iš tavo akių.
Dar ir dabar,praėjus šitiek laiko,man sunku visa tai prisiminti.
Negaliu neprisiminti,kaip praleidau tokią progą. Progą būti su tavim. Ir dabar tegaliu rašyti laiškus,be tikslaus ardesato,vildamsi,kad jie tave pasieks.
Bet puikiai žinau,kad tai neįmanoma.
Neįmanoma ir tiek.
Taip jau yra,ir niekad nepasikeis.
Bet žinai kuo mane sužavėjai? Tu tiesiog buvai kitoks...
Kaip kažkokiam žurnale buvau perskaičiusi koks vaikinas man tiktų buvo žodžiai : " Vaikinas su madingais džinsais ir neeiline šukuosena"...
Nepatikėsi,pirma mintis,šovusi man į galvą,kai pirmąkart tave pamačiau,ir buvo šie žodžiai...
Tu toks buvai...
Juodi džinsai,su galybe kišenių,inkariukai,paprastutis pilkas megztinis su spalvotu raštu ant krūtinės...
O plaukai...Jie buvo surišti į uodegytę...
Tu buvai tobulas.
Pasakų princas,nužengęs iš knygos.
Tu tiesiog buvai kitoks...
Ir man to pakako..
Pakako tos šypsenos,to žvilgsnio...
To pimojo žvilgsnio...


Viskas...
Atleiskit,tiesiog nebegaliu toliau rašyt...
Man per sunku,dar dabar...
Dieve...
Rankos dreba berašant paskutinius žodžius...
Atleiskit,kad nepabaigiau minties...
Tiesiog nebegaliu... Suspaudė širdį.
Labanakt...

Tarp meilės ir neapykantos tik vienas žingnis.

Ir iš vis kas yra ta meilė? Kada ji mus aplanko? Kiek kartų per gyvenimą? Kaip suprasime,kad jau mylime? Kas bus tas žmogus? Su kuo ta meilė valgoma? Pagrindiniai klausimai,kurie užpuola kiekvieną,bandanti pažinti save.Bandantį pažinti pasaulį. Per amžius tie patys klausimai...
Tas nesuvokiamas jausmas,kurį patiria beveik kievienas (nedrįstu sakyti kad visi,nes kiekvienas teiginys turi išimčių). Pasaulį valdo ne grožis,o pato tyriausia ir švelniausia meilė. Meilė tam,kuo tu užsiimi,meilė tau brangiam žmogui. Taip,galbūt šiais laikais ji nebevertinama taip,kaip turėtų. Bet skausmas visada lieka toks pat. Prieš metus,prieš amžių,prie minutę... Skausmas visada liks toks pat gasdinantis. Jis nekeičia savo veido.
Neapykanta... Žiausrus jausmas,be tai taip pat jausmas. Visada reiktų valdytis,bet...Ne visų žmonių valia yra tokia didelė,kad galtėtų suvaldyti trykštančius jausmus...PO neapykantos seka kerštas...Apie jį daugiau nė žodžio,visi puikiai žinome kas jis yra.
Bet ir šiais banalumo laikais pasitaiko ta klasikinė ir nesenstanti pirmoji meilė,meilė iš pirmo žvilgsnio,meilė tau idealiam žmogui...
Ir tai nėra banalu.
Banalios gali būti tik mintys,kad Meilės nėra.
Jei nebūtų meilės,nebūtų ir žmonijos.
Tad prieš ką nors teigdami,pagalvokite...
Meilė yra,tik kiekvienas jai turime sugalvoję vis kitokį vardą.


Labanakt...

Kerštas,kurio nebuvo.

Tylomis vėl prieinu prie lango...nužvelgiu žvaigždėmis pažertą dangų...nejaugi ir vėl...nejaugi ir vėl mano skruostu pradės riedėti ašaros...ne...tik ne šį kart...tik ne taip...ir tik ne vėl... ranka perbraukiu per savo pusilgius tamsius plaukus ir mintyse sau pasakau...užteks...viskas...tu nevertas nė vienos mano ašaros...tu tiesiog pasimaišei netinkamoje vietoje ir netinkamu metu...tada aš norėjau tik mylėti,būti mylimai,jausti bent kokį lašelį,nedideli gabalėlį šilumos...taip...tu ją man davei...sušildei mane tada kai man to labiausiai reikėjo...o vėliau...tu tartum metei į mane sniego gniūžtę ir aš vėl atšalau... tu nebuvai toks,koki aš tave įsivaizdavau...tau nereikėjo mano šilumos,švelnumo ar dar ko kito...tau tiesiog reikejo išrauti man širdį...taip,tau tai pavyko,dabar laimingas?...tu ją išplešei su visomis šaknimis ir nežinia kiek laiko praeis kol ji vėl po truputi atgaus savo forma...bet žinai...aš įrodysiu kad ne tu vienas sugebi būti ten kur reikia ir kada reikia...aš tau įrodysiu kad mano gyvenime ne tik švelnumas ir jausmai... ir žinai...su širdimi tu man išplešei ir visą gerumą,švelnumą...tu pasėjai keršto sėklą...ir patikėk,pasigailėsi...negalvok,kad aš nemoku pykti,tu tiesiog nesi matęs kada aš pykstu...tu matei mane tokia,kokia norėjai matyti...meilią,naivią mergytę ieškančią žmogaus ,kuris norėtų su ja tuo dalintis... o kadangi nenorėjai matyti to kas vėliau neišvengiama...prašom...tu padarei viską ką galėjai...ir dabar mano eile daryti tai,ką mane išdavęs nusipelnei... tu pamatysi ką aš galiu...ir nesitikėk kad viso šito išvengsi...ko nusipelnei-ta ir gausi...dabar mano eile su tavimi pažaisti...



Šiuos žodžius parašiau maždaug prieš metus...
Širdis atgijo,neapykantos daugiau nejaučiu... Jaučiu tik užuojautą.
Tu nebuvai vertas,kad aš tau keršyčiau ir aš neatkeršyjau...

Šiandien.Ir nieko daugiau.

Vat ir šūdas...
Skype'as pastrigo ir nebeveikia...
wooohooo ..!!!
Mane veikia tokie dalykai ...

Ir dar lyja...
Niekaip negaliu pamėgti lietaus,
Nes jis atneša per daug prisiminimų...
Dar betrūksta vienos dainos
Ir aš jau lekiu verkti...
Verkti vėl dėl tos pačios priežasties..

Bet tikiuosi šiandien bus kitaip..
Tikiuosi nepraskysiu...
Juk kartais reikia ir susivaldyti..

Šiandien, Beveik visą dieną skaičiau...
Įdomi istorija,
patarčiau perskaityti Ir Jums...
V.Hugo Žmogus,kuris juokiasi.

Esu įdėjus čia kelias ištraukas..
Pradžia tai nieko gero,
gaunas kap įvadas į tikrąją istorijas eigą...
Dar nebaigiau...
Bet baigsiu greitu laiku.

Kas dar?
Ogi vėl rašau tai,
Kas papuola ant liežuvio...
Sesė miega...
Katinas knarkia...
O mano stalinė lempa,
kuriai Jau šiteik metų
vis dar pakenčia mane Ir šviečia...

Ant stalo guli eskizu-rašliavos sąsiuvinis
Ir..
Mano mylimas arbatos puodukas.
Jau tuščias.
Karoliukų dėžutė..
Molbertas...
Krūva adatų susmeigtų į adatinę..
Siuvimo mašina.
Vandens indelis su teptuku.
Pieštukinė..
Grafitas,
Sąvaržėlės
Plaukų segtukai
ir...
Japoniškos plaukų lazdelės...
Mano turtas...
Kasdieninė netvarka ant stalo,
Bet man ji patinka.
Ir niekam netrukdo.

tai kolkas tiek..
. Daugiau spalvų- Įdomesnis gyvenimas...;D
Funky colours..




Kolkas dar nesakau labanakt,nes manęs vis dar neima miegas,jei jus ima...eikit miegot...;P
Bučiuoju...

Ištraukos.

"...Ursui bekalbant,Homo nulindo prie pat krosnelės.Miegančios mergytės ranka buvo nukarusi tarp krosnelės ir skrynios.Vilkas ėmė laižyti rankutę. Jis laižė ją taip švelniai,jog mažytė neprabudo.
Ursus atsigręžė. -Gerai,Homo.Aš būsiu tėvas,tu-senelis. Pusbalsiu vis tebekalbėdamas pats sau,Ursus ėmėsi filosofo darbo-žarstyti durpes krosnelėje. -Įsūnijau.Nutarta. Beje,ir Homo to nori. Jis atsitiesė. -Norėčiau žinoti,kas kaltas dėl šios mirties.Žmonės ar... Jis pažvelgė aukštyn,bet ne į lubas,ir sumurmėjo: -Ar tu? Paskui jo galva sunkiai nusviro. -Naktis apsiėmė nužudyti tą moteriškę,-dar pridūrė. Kai jis vėl pakėlė galvą,jo žvilgsnis sustojo ant berniuko veido; vaikas buvo prabudęs ir klausėsi. Ursus šiurkščiai paklausė jį" -Ko tu juokies? Berniukas atsakė: -Aš visai nesijuokiu. Ursus kažkaip krūptelėjo,įdėmiai pažiūrėjo,patylėjo keletą sekundžių ir pratarė: -Tada tu baisus. Naktį trobelėje buvo taip tamsu,jog Ursus neįžiūrėjo berniuko veido. Dabar dienos šviesa jam jį parodė. Ursus uždėjo savo delnus berniukui ant pečių,vis su didėjančiu susidomėjimu apžiūrinėdamas jo veidą,ir pagaliau užriko: -Nesijuok,tau pasakyta. -Aš nesijuokiu,-atsakė vaikas. Ursus sudrebėjo visu kūnu. -Tu juokiesi,sakau tau. Ir papurdydamas vaiką ne tai iš pykčio,ne tai iš gailesčio,užsipuolė jį: -Kas tau taip padarė? Vaikas atsakė: -Aš nežinau,apie ką jūs kalbate. Ursus toliau klausinėjo: -Nuo kada tu taip juokiesi? -Aš visada toks buvau,-atsakė vaikas. Ursus atsigręžė į skrynią ir pusbalsiu pratarė: -O aš maniau,kad šito daugiau nebedaroma. Jis paėmė iš galvūgalio,labai atsargiai,kad neišbudintų mergytės,knygą,kurią vietoj pagalvio buvo pakišęs jai po galva. -Pažiūrėsime,ką sako Konkvestas,-sumurmėjo jis. Tai buvo storas foliantas minkštais pergamento viršais. Ursus pasklaidė jį nykščiu,surado reikiamą puslapį ir,pasidėjęs atverstą knygą ant krosnelės,perskaitė: -De Denastis (apie benosius). Tai čia. Ir skaitė toliau: -Bucca fissa usque ad aures,genzivis denudatis,nasoque murdridato,masca eris,et ridebissemper (Burna perplėšta iki ausų,dantenos apnuogintos,nosis sužalota-tapsi kauke ir amžinai juoksies(lot).). Kaip tik taip ir yra. Jis padėjo knygą atgal ant lentynos,burbėdamas: -Atsitikimas,į kurį gilintis būtų žalinga.Pasitenkinkime tuo,ką matome.Juokis,mano berniuk. Prabudo mažytė. Jos riksmas buvo rytmetinis pasisveikinimas. -Na žindyve,duok jai krūtį,-tarė Ursus. Mergytė atsisėdo.Ursus nuėmė nuo krosnelės buteliuką ir padavė jai čiulpti. Tą akimirką patekėjo saulė.Ji tik ką išlindo iš už akiračio.Jos raudonas spindulys,įspindęs pro langą,plieskė tiesiai mergaitei į veidą. Vyzdžiuose tartum dviejuose veidrodžiuose atsispindėjo purpurinis diskas. Bet vyzdžiai nesusitraukė,vokai nekrustelėjo. -Žiūrėk,-tarė Ursus,-ji akla..."

***

"..."Žmogus,kuris juokiasi".Tuo rėmėsi Gvimpleno šlovė. Jo tikrąjį vardą,mažai kam ir žinomą,nustelbė pravardė,kaip juokas nustelbė veidą.Jo populiarumas kaip ir veidas buvo tapęs kauke..."


***


"...Pagaliau jis atsitokėjo ir kone tekinas pasileido viešbučio link,sustojo šviesos ruože priešais praviras duris ir dar kartą apžiūrėjo užantspauduotą laišką. Antspaudas buvo be ženklo,tik ant voko buvo užrašyta Gvimplenui. Jis perlaužė antspaudą,išskleidė laišką,prinešė jį arčiau prie šviesos ir perskaitė:

"Tu-bjaurus,aš-graži. Tu komediantas,aš-kunigaikštienė.Aš pirmoji,tu-paskutinis.Aš geidžiu tavęs.Myliu tave.Ateik."..."

***

"-Tai netiesa.Tai ne aš! Aš nepažįstu šio žmogaus. Jis negali manęs pažinti,kadangi aš jo nepažįstu. Manęs laukia: šiandien turiu dalyvauti vaidinime. Ko iš manęs norite? Paleiskite mane ! Tai klaida. Kodėl mane atvedė į šį rūsį? Argi jau nebėra jokių įstatymų? Sakykite tiesiai,kad jokių įstatymų nėra. Pone teisėjau,kartoju,tai tikrai ne aš ! Aš niekuo nekaltas. Aš gerai tat žinau. Aš noriu iš čia išeiti. Tai neteisinga ! Aš nieko bendro neturiu su šiuo žmogumi. Galite pasiteirauti. Gyvenime aš nieko nesu nuslėpęs. O mane suėmė kaip kokį vagį. Už ką gi mane taip? Iš kur man žinoti,kas šis žmogus? Aš-klajojantis komediantas,vaidinu farsus mugėse ir prekyvietėse. Aš-žmogus kuris juokiasi. Daugybė žmonių mane matė. Mes apsistojome Tarinzofilde. Štai jau penkiolika metų aš dorai verčiuosi šiuo amatu. Man dvidešimt penkeri. Gyvenu Tedkasterio viešbutyje. Būkite maloningi,ponai teisėjai, ir įsakykite mane paleisti. Kam skriausti vargšus bedalius. Pasigailėkite žmogaus,kuris niekam blogo nepadarė ir kuris neturi,kas jį globotų ir gintų. Prieš jus stovi vargšas pokštininkas. -Prieš mane stovi,-prabilo šerifas,-lordas Fermenas Klančarlis,Klančarlio ir HankervilioKorleonis Sicilietis,Anglijos peras. Šerifas atsistojo ir,rodydamas Gvinplenui į savo krėslą,pridūrė: -Milorde,gal jūsų šviesybė teiksis atsisėsti?..."

***

-Taip,-tarė jis,-aš atėjau jūsų prabudinti. Štai jau dvidešimt penkeri metai,kaip jūs miegate. Jūs sapnuojate,ir laikas atsitokėti. Jūs manote esąs Gvinplenas,o iš tiesų esate Klančarlis. Jūs manote esąs prastas žmogelis,o esate didžiūnas. Manote esąs paskutinis,o tuo tarpu esate pirmasis. Manote esąs komediantas,o esate senatorius. Manote esąs varšas,o turite ddžiausius turtus. Manote esąs menkas,o iš tiesų esate didis.Tad pabuskite,milorde !

Ištraukos iš V.Hugo romano Žmogus,kuris juokiasi

P.S. tai labiausiai man patikusios pastraipos...tikiuosi jums jos taip pat patiks...;]]*

Žmonės keičiasi...

Vėl vakaras...Aš vėl sėdžiu čia,savo patogioje kėdėje,ir bandau susieti mintis... Manęs vėl neima miegas,o sesuo jau knarkia savo lovoje... Kaip kartais man suku išreikšti tai,ką jaučiu,nes pati to negaliu paaiškinti... Galbūt savyje jaučiu šiokią tokią tuštumą... Galbūt jaučiu visko per daug... Gyvenimas keičiasi,keičiasi ir žmonės.. Manęs jis taip pat neaplenkė.. Dabar aš visai kitokia nei tarkim,buvau prieš metus ar du... Supratau,kad ne visiem žmonėms rūpi ką tu jauti,ir jau geriau patylėti,o ne pradėti pasakoti apie tai.. Pasikeitė mano požiūris į ateitį... O galbūt pasikeitė ir žvilgsnis,juk jame vienas iš tūkstančio ar milijono gali perskaityti viską apie tave,kaip knygoje vien tik žvilgtelėjęs tau į akis...
Užteks apie tai...
Pasakysiu,kad šiek tiek pasiilgau tų akimirkų,kai negalvodavau apie nieką,nes dabar galvoju daug..Nesakau,kad per daug,nes galvoti niekada nnebūna per daug...
tiesiog,kartais atrodo,kad galva plyš pusiau,arba išrėksiu viską,tuos nesirišančius žodžius neturinčius jokios prasmės... Tiesiog rėksiu...
Kaip aš myliu jūrą... Be šokolado ir arbatos,tai dar viena mano nerūdijanti meilė...;D
ten visada atsipalaiduoju ir pasisemiu energijos... Ji-mano gyvenimo dalis,man jos reikia,kad gyvenčiau,kad tikėčiau,kad mylėčiau... Ji mane ramina... Bet kokiu oru,bet kokiu laiku ji yra nepakartojama...




Su pagarba ir begaline meile,bučiuoju jus...;*

P.S. Taip,tai mano blynai ir mano receptas...;D

Ir vėl bandau apgaut save,
Juk tobulų nėra.
Neieškau laimės,nei kančios
Likimo vingis netaiklus
Jis griauna viską,
Kas dar bus.

Nereikia skausmo ir vilties,
Nereikia žodžių ir trinties

Kai degsiu ugnį,kas padės?

Šalin jausmus,šalin eiles,
Pavyki skausmą,mesk kančias
Nereikia saulės ir nakties,
Kai sužeista širdis liūdės.

Palik ramybėje mane,
Nereikia žodžių tyloje...
Nereikia skausmo ateity
Palik pasaulį priešaky.
Miegok,
Nes ši naktis kolkas rami...

2007-08-12
02:11

Kas sukelia džiaugsmą?

Kas suteikia didžiausią malonumą ir džiaugsmą gyvenimui? Man-paprasti dalykai...
Arbata ryte,prieš miegą ir tai,kai organizmui jos reikia...
Švelnus lietus,ir šaligatvio kvapas nustojus lyti.
Lauko gėles,ir raudonos rožes po langais...
Kambario kampe stovinti lova,kurioje visada jaučiuosi saugi.
Knygos,juose visada randu atsakymus į tai,ką noriu sužinoti.
Teatras-jame žmonės išreiškia įvairias emocijas ir pasineria i rolės gyvenimą,tas sugebėjimas persikūnyti-genialumas.
Šiltas vasaros vėjelis,kad ir kur bebūtum jis primena jūrą.
Garsai grojanti muzika...
Klykavimas vidury tuščios gatvės Ir džiaugsmas,kai jauti,kad šalia tie,su kuriais nori būti... Šokoladas,jis visada malšina stresą.
Bėgiojimas rytais ir..
Saulėlydis. Nepakartojamas gamtos reiškinys,kaskart vis kitoks,bet kiekvienąkart nuostabus.
Tušinukas ir bloknotas su spirale,visada juos turiu su savimi...
Drabužėlių eskizai,kuriuos visada norisi patobulinti.
Spalvos...Kiek daug jų gyvenime.
Gėlių ir saldumynų aromatas... Mm...fantastika...
Šokis-jo niekada nebūna per daug...Kiekviename žingsnyje norisi šokti. Šypsena,žmonėms reiktų daugiau šypsotis...
Plaštakės ir paukščiai-vien jų gebėjimas skraidyti verčia mus lengvai supavydėti...
Juodas akių pieštukas ir nagų lakas...
Diena praleista su gera kompanija-nesvarbu kur,svarbu su kuo...
Karoliukai,iš jų galima daryta bet ką ir bet kaip..
Mano geltonas arbatos puodukas...
Klaviatūra,juk jei jos nebūtų,dabar nerašyčiau viso šito... Saulės spinduliai į akis dar neprabudus...
Giminės...Jie daugiau nei draugai...
Karštas ar šaltas smėlis po kojom.
Sparnai,kurių niekada neturėsiu,bet bent jau galiu svajoti Šilta antklodė šaltais žiemos rytais...
Nelaukta sms žinutė nuo mylimo žmogaus,kai norisi verkti...
Kartais susikaupimas ir tyla...Visada reikia nuo visko pailsėti.
Ašaros dėl nieko,o vėliau dėl visko...
Visos dėžės aptrauktos dovanų popieriumi ir stovinčios prie mano lango kaip dekoracija... Siuvimo mašina,su kuria niekur nesiskirčiau,jei galėčiau,juk su ja praleidau tiek laiko... Stalinė lempa,kuriai sunaudoju daugiau elektros nei kokiam kitam prietaisui... Nepastebima ironija mano žodžiuose...
Visa tai ir dar daugiau man kelia džiaugsmą... Juk tik tiek pakanka,kad būtum laimingas... Džiaukimės gyvenimu,jis tik vienas,ir turbūt paskutinis.. Nereikia praleisti nė vienos progos paįvairinti gyvenimą.. Jums siūlo šokti su parašiutu? Aš šokčiau... Ir su guma nuo televizijos bokšto šokčiau... Ir tada dar pasidaryčiau tatuiruotę... Bet čia jau visai kita tema... Nereikia vengti adrenalino, Juk patirti reikia viską... Niekada nepraleiskit jokios progos... Šitaip bus geriau visiems... Mylėkime vienas kitą Ir džiaukimės tuo,ką turime dabar.. O galbūt dar turėsime rytoj...



Šiandien tiek... Labanakt...:]]*