CLICK HERE FOR BLOGGER TEMPLATES AND MYSPACE LAYOUTS »

2008 m. vasario 10 d., sekmadienis


Nejau manai many gali sukelti ugnį?
Kodėl dažnai tu vis bandai mane sugundyt?

Šuoliuojanti tamsa,
Išsklaidanti pasalį,
Kam visa tai,jei viskas tik apgaulė?

O kam tada šviesa?
Kuri tik atskiria nuo saulės,
Nuo begalinės artumos,
Kam deginanti žemė,
Jei tavyje vis vyrauja vien baimė?

O kam tada gyvenimas,
Kuris nutildo žmones,
Nėra vilties,
Nėra ir abejonės.

O kam tada daina
Už mano lango,
Kurią paspartinti likimas
Nežabotai bando?

O kaip norėčiau,
Kartais aš tiesiog pakilti.
Pakviest tave,
tada tik tyliai ir lengvai.
Numirti.

2 Lašiukai:

Greta rašė...

Žaviuosi Tavo darbais.
Kiekvienas jų vis kitoks, tačiau atsispindi ta pati šilta Tavo kūrybos dvasia. Šaunu, gražu, nepakartojama. ;>

Arbata rašė...

Kartais,net ne kartais o iš vis taip gera girdėti,kad ta rašliava, tūnanti sąsiuvinyje ir karts nuo karto išlendanti iš minčių kažkam gali patikti... Turbūt dėl to kaskart dėkoju... Ačiū. x]