Gyvenimas išbando žmones, tarsi leidžia jiems atsisijoti patiems, o jei nepavyksta, padaro tai pats. Atrenka stipriausius. Kiek milijonų metų vyksta tas pats: gamtinė atranka, kaip tai pavadintų biologai, psichologinė našta - psichologai, o paprastiems žmonėms, tai - likimas. Likimas, likimas, likimas. Ir kad ir kiek metų nuolatos būtų kišama ta pati nesąmonė, kad mes patys esame savo likimo kalviai, niekas negali paneigti fakto, kad yra kažkas aukščiau. Drįstate neigti tai? Tada jūs idealūs, nuoširdžiausi sveikinimai tiems, kurie tai turi, nes aš, deja, net svajoti apie nesiryžtu. Nuolatiniai išbandymai, kančia, kritimas, kilimas, sėkmė, nuolydis, pakilimas, ėjimas tiesiai, suklupimas. Gyvenimas. Apsižvalgyk aplink, atrodo, juk viskas tęsiasi sava vaga. Neskubėk gyventi, negirk dienos be vakaro, neperšokęs griovio nesakyk op, galų gale - saugok, ką turi. Gal kasnors galėtų man pasakyti kiek kartų girdėjome ir šitai?
Žmogus turi savų minusų, kurių, deja, ne taip lengva atsikratyti. Esame nepatenkinti tuo, ką turime tol, kol viso to netenkame, tačiau, atėjus naujai progai, darome tą patį. Tai tai tarsi instinktyvumas, refleksas, pojūtis klysti, daryti klaidas, o kartais.. kartais iš jų pasimokyti.
Jei vieną akimirką sakau tau : "Bučiuok mane." - dar nereiškia, kad tai pasikartos kitą sekundę. Naudokis galimybe, mylimas drauge, nes.. Nes galbūt rytoj nebebus manęs.
***

Naktis. Lange švelniai skrajoja lengvutis pavasario dvelksmas, kažkur tolumoje pasigirsta duslokas traukinio ūžesys. Gan šaltoka, nos, atrodo, jau įpusėjęs pavasaris. Už kelių kilometrų jūra, marios, įvairios laivų bei krovinių kompanijos dirbančios visą parą, be paliovos. Sustingusi akimirka šiame nedideliame žemės pakraštyje.
Įprasta ketvirtadienio naktis. Miestą apgaubusi ramybė ir bent trumpam įsigalėjusi harmonija šypsosi ir tikisi, kad tai tęsis bent jau keletą valandų.
Galbūt keletas studenčiokų dabar mokosi tai, kas buvo užduota gan senokai, dar kelios sekretorės pluša prie dokumentų, kuriuos ryt ryte turėtų perduoti darbdaviui, mama žindo kūdikį ir prašo numigti dar bent truputį, butuose įnirtingai šūkauja televizoriai vis garsiau liepdami surinki telefono numerį įspūdingoms prekėms įsigyti, nuobodžiai snūduriuoja šuo, o kaimynai nepaliauja pyktis net naktį. Kiti, savo ruožtu, nenustoja dainuoti, nors, tiesą sakant, pastaruosius mėnesius tai jau varo iš proto.
Grįžkime prie paprasčiausios tylos, kurios taip pasiilgstame, kuri reikalinga sielai.
Tuo pačiu metu, tą sustingusią akimirką kupiną harmonijos, viename tų didžiųjų pastatų, mažame kambarėlyje prie lovos, vyksta arši kova.

Galbūt.

Taip, galbūt kaip daug kas pasakytų tai banalu, bet gyvenimas yra tarsi traukinys ar autobusas. Šimtai žmonių kasdien įlipa ir išlipa iš jų. Kai kas važiuoja toliau, kai kam vos įlipus, tenka išlipti. Gyvenime žmonės keičia vieni kitus. Žiūrėk, šiandien susipažinai su vienu, ryt su kitu, o poryt abu dingsta ir pasirodo nauji veidai. Vieninteliai žmonės, lydintys mus nuo gyvenimo pradžios, nuo gimimo, yra tėvai. Tame traukinyje jie sėdi šalia mūsų, laikydami tas mažutes rankutes iki tos dienos, kai iš traukinio išlips jie, o jų vietoje prisės nuostabi mergina ar vaikinas, vėliau tapsiantys antrąja širdies dalimi. O jūs važiuojate toliau. Riedate tais bėgiais ir suvokiate, kaip viskas laikina. Vieną dieną tu čia, o kitą tavęs tiesiog nebėra. Tavo vietą užima kiti. Sakoma, vienoms durims užsivėrus, atsiveria kitos. Galbūt išlipę iš vieno traukinio persėdame į kitą? ar kitame mieste išskrendame lėktuvu?
O dabar tiesiog įsivaizduokime eilinę kelionę. Jūs sėdite savo vietoje ir žvalgotės aplink, jūs ramus ir rimtas, kaip ir derėtų, sulaukus jūsų amžiaus. Pro vienas duris į vagoną įžengia stulbinanti moteris, pro kitas - maža mergytė su puokšte gėlių rankose ir žavingomis kasytėmis, pro trečias - būrelis jaunuolių, nenustygstančių vietoje ir bandančių įrodyti, kad jaunystė - neįkainojama vertybė. Jūs užmerkiate akis. Po kelių akimirkų traukinys pajuda iš vietos ir po 5 minučių vėl sustoja. mergytė išlipa. Į traukinį įlipa kuklus berniūkštis su kamuoliu bei subtilus ir rafinuotas vyriškis. Taip keičiasi veidai. Vienas po kito kiekvieną minutę. Galbūt rytoj gyvenimas pasikeis? Galbūt šiame traukinyje nebeliks nė vieno pažįstamo veido? Galbūt.
O dabar tiesiog tęskime kelionę iki galutinės stotelės. Iki pabaigos.


Su Valentino diena, mielieji...;*

***

Sunku būti įkalintai rėmuose. Sunku gyventi su kasdiene kauke, kai jauti, kad norėtum būti kitur ir kitokia. Atrodo, kad viduje šėltų audra, pasireiškianti tik srūvančiomis ašaromis. Kartais emocijų yra per daug, nei jų norėtųsi. Beprotiškų akimirkų sūkuryje sunku atirti džiaugsmą, kurio pilna ore. dangaus beribėje žydynėje bandai įžvelgti brangius Tau veidus, bet veltui. Viskas atrodo beprasmiška, o dienos tampa rytina. Taip menkėja sveikata, silpnėja nervai, vakarais pritrūksta oro. Ir stingstančiomis lūpomis bandai ištarti: "Gyvenimas yra gražus"...Turbūt dažnai būtent taip įsikišus likimui, žmonės jaučiasi beverčiai ir vis jautresni. Dienos pradeda sekinti, o kiekvienas oro gurkšnis tampa rutina. Po to eina išsekimas, laiko trūkumas. 24 valandos per parą atrodo menkniekis prieš tai, kiek laiko norėtum.
Kiek galėtum skirti sau.
Aplink vien tuštuma, o mintys pradeda slėgti vis labiau. Atrodo, kas pats gyvenimas virsta kantrybės išbandymo akimirkomis.
sunku būti savimi.
Sunku suvokti kitus.
Gėda, žinant, kad per tą laikotarpį esi viena. Tuščia. Tyli.
O ašaros vis vien vyra skruostu. Sakoma, kad praėjus blogoms mintims seka naujos, bet ką daryti, kai jos užsibūna per ilgai?
Tačiau tie švelnumo lašai trunka trumpai, tam iesiog nelieka laiko.
Telieka susitaikyti su kaukėmis bei rėmais, kurie tarnaus dar nežinia kiek laiko. Aplinkoje pernelyg daug dirbtinumo.
Užmerk akis.

Kratinys.

Kaip kartais gera jausti, kai širdis išsilaisvina iš namtomų pančių. Kai jauti, kad esi besvorė būtybė, tenorinti lėkti, skristi ar šaukti tol, kol baigsis jėgos, kol baigsis diena, kol patekės mėnulis. Tereikia tiek neaug, kad pasikeistų tikėjimas skirtingais jausmais. Tereikia lašo "kitokio" mąstymo, o atrodo, ir saulė patekėjo visai kitaip. Buvęs mielas gyvenimas pavirsta dar mielesniu ir kas minutę, kas sekundę nejučiomis verčia tave atsiplėšt nuo žemės ar skęsti savyje, plaukti tolyn. Tikrai veretėtų kartais apleisti gyvenimo ritmą, pamiršti problemas ir palikti jas už nugaros. Šiek tiek gaivesnio vėjo, ir tu jau skrendi su žuvėdromis, tolyn į dangaus mėlynę. Trūksta pasitikėjimo savimi? O tu leisk, kad būtų kitaip. Leisk sau gyventi. Turi tam tik vieną progą, kuri gali nebepasikartoti. Šauk, jei norisi šaukti, šypsokis, jei širdis nebetelpa krūtinėje, šėlk, kol nebejausi kojų, kurios neš tave tolym. Gyvenk šia minute. Mylėk tai, ką turi, ir nepamiršk to įvertinti. Kartais nereikia nuversti kalnų, tereikia išrauti pesimizmo šaknis iš savęs ir apravėti aplinką. Viskas lekia į priekį, o tu nori sustabdyti tai, kas neįmanoma. Suprantu, kad sunku susitaikyti su naujovėmis, o tu bent pasistenk. Juk tiek grožio aplink, o tu stovi ne tik nejudėdamas, bet dar ir aklas, kurčias, nebylus.... Viskas keičiasi, sugebėk džiaugtis net ir tuo. Juk gyvenimas nestovi vietoje.

Laiškai mintyse.

Girdi? Kaip banga muša bangą į krantą,o netoliese, medžių viršūnėmis laksto vėjas? PAukščių choras pradeda naują dieną su melodija, kurios niekada nesumaišytum su kuo kitu. Širdis Prisipildo šilumos ir pojūčių, kurie galimi tik šiomis dienomis. Harmonija, kurios ieškome vos gimę, dabar skrajoja visai šalia, tereikia išskleisti rankas ir įkvėpti tyro oro, kuriame slypi toji gyvenimo fėja. O atmerkęs akis, žingsnis po žingsnio artėji prie ramybės. Po kojomis linksta šviežutėlės žolės stiebeliai, apsunkę nuo rasos lašų. Iš visų pusių esi apsuptas gamtos, kuri ir suteikė tau gyvybę, Viso pasaulio motinos, visagalės globėjos gamtos. Galva svaigsta nuo natūralumo. Čia nereikalingos jokios kaukės, čia esi tiesiog savimi.
Savaip skrajoji ir savaip jauti, savaip kvėpuoji ir savaip skanauji tyrumo. Viskas nuo pradžios iki pabaigos, kurių susieti neįmanoma. Viskas tobula. O viso to centre tu sukiesi kartu su savuoju gyvenimo ratu. Aplinkinis pasaulis netenka prasmės, visos mintys susilieja į visumą ir tu nors kartą jautiesi tokiu, kokiu tisą laiką norėjosi būti. Jautiesi savimi. Be jokios kaukės ar vidinio skausmo, be šalčio ir be apykantos likimui, kuris iš tiesų kartais būna pernelyg žiaurokas. Čia tu gyveni.

Laiškai.

O norėtum į viską pažvelgti iš šono? MAnai sugebėtum įtikti pats sau, nežinodamas kokio poelgio imsies po to, kai įskaudinsi šimtus nekaltų žmonių? Ar galėtum pozityviai žvelgti į žmogų, kuris, tavo nuomone, pražudė keletą sielų net negalvodamas apie tai? galbt tada ir vertėtų susimąstyti, jog žmogus niekada nepasielgs taip pat, kad kiekviena situacija yra savaip skirtinga ir kad laikas, kurio šiomis dienomis taip trūksta, yra nevaldomas. Nors galėtum gyventi ramų gyvenimą, vis blaškaisi po pasaulį iškodamas ko nors geresnio, kas labiau traukų širdį ir kas priverstų nusileisti ant žemės. Nėkart nesvajojai, o į viską žvelgi per daug neigiamai. Bent kartą užsimerk, tau tai išeitų į naudą. Gyvenimas nėra toks žiaurus, kokį jį sau įsivaizduoji. Atrodo niekada neturėjai vaikystės, ką jau kalbėti apie fantaziją. Pats įstatei save į rėmus,kurie kasdien, kiekvieną valandą tave smaugia. Gyveni tame mažo supratimo pasaulyje ir net nesistengi būti kitoks. O veltui. Juk galėtum bent pasistengti kartais nusišypsti. Nejau tau tai tokia kančia? O tu pažvelk į save iš šalies. Kitų nuomone esi jaunas,gražus,principingas, daug žadatis ateities verslininkas. O aš matau tik neatsikratantį streso darboholiką, kuris nežino ką reiškia laimė. Aš klystu? O tu įrodyk, kad gali būti kitoks. Sėkmės.

2008-08-15
21:33

Nes.

Aš kryžkelėj sustojau -
Nuleidus galvą, vekdama
Žengiau į tolimą rytojų,
Kurį mačiau tiktai sapne.

O tavo akys - gyvenimu alsavo,
Ir nežinojau net kodėl -
Tu tyliai "myliu" man tarei
Apsvaigęs nuo pavasarinio melo.

Šiandien tai pamiršta tema,
O mano mintyse svaiginanti žiema...
Sapne vėl spindi pilnatis,
Atleisk, bet tai jau praeitis...