Žiema.

Kaip pasakyti tau,
Kad žmonės klysta?
Kaip tyliai tau kuždėti,
Kad žmonės irgi miršta?
Ir taip kaskart,
Kiekvieną rytą
Tu vengi to, kas iš esmės jau padaryta.
Ir slegiančiam sapne,
Svaiginančioj tikrovėj,
Aš vėl kuriu savotišką tvirtovę.
Numirt. Ar pasislėpt tenai?
Aš klausiu vėl tavęs,
O tu deja...
Šį kartą man neatsakai.



Labanakt...