***

Sunku būti įkalintai rėmuose. Sunku gyventi su kasdiene kauke, kai jauti, kad norėtum būti kitur ir kitokia. Atrodo, kad viduje šėltų audra, pasireiškianti tik srūvančiomis ašaromis. Kartais emocijų yra per daug, nei jų norėtųsi. Beprotiškų akimirkų sūkuryje sunku atirti džiaugsmą, kurio pilna ore. dangaus beribėje žydynėje bandai įžvelgti brangius Tau veidus, bet veltui. Viskas atrodo beprasmiška, o dienos tampa rytina. Taip menkėja sveikata, silpnėja nervai, vakarais pritrūksta oro. Ir stingstančiomis lūpomis bandai ištarti: "Gyvenimas yra gražus"...Turbūt dažnai būtent taip įsikišus likimui, žmonės jaučiasi beverčiai ir vis jautresni. Dienos pradeda sekinti, o kiekvienas oro gurkšnis tampa rutina. Po to eina išsekimas, laiko trūkumas. 24 valandos per parą atrodo menkniekis prieš tai, kiek laiko norėtum.
Kiek galėtum skirti sau.
Aplink vien tuštuma, o mintys pradeda slėgti vis labiau. Atrodo, kas pats gyvenimas virsta kantrybės išbandymo akimirkomis.
sunku būti savimi.
Sunku suvokti kitus.
Gėda, žinant, kad per tą laikotarpį esi viena. Tuščia. Tyli.
O ašaros vis vien vyra skruostu. Sakoma, kad praėjus blogoms mintims seka naujos, bet ką daryti, kai jos užsibūna per ilgai?
Tačiau tie švelnumo lašai trunka trumpai, tam iesiog nelieka laiko.
Telieka susitaikyti su kaukėmis bei rėmais, kurie tarnaus dar nežinia kiek laiko. Aplinkoje pernelyg daug dirbtinumo.
Užmerk akis.

Kratinys.

Kaip kartais gera jausti, kai širdis išsilaisvina iš namtomų pančių. Kai jauti, kad esi besvorė būtybė, tenorinti lėkti, skristi ar šaukti tol, kol baigsis jėgos, kol baigsis diena, kol patekės mėnulis. Tereikia tiek neaug, kad pasikeistų tikėjimas skirtingais jausmais. Tereikia lašo "kitokio" mąstymo, o atrodo, ir saulė patekėjo visai kitaip. Buvęs mielas gyvenimas pavirsta dar mielesniu ir kas minutę, kas sekundę nejučiomis verčia tave atsiplėšt nuo žemės ar skęsti savyje, plaukti tolyn. Tikrai veretėtų kartais apleisti gyvenimo ritmą, pamiršti problemas ir palikti jas už nugaros. Šiek tiek gaivesnio vėjo, ir tu jau skrendi su žuvėdromis, tolyn į dangaus mėlynę. Trūksta pasitikėjimo savimi? O tu leisk, kad būtų kitaip. Leisk sau gyventi. Turi tam tik vieną progą, kuri gali nebepasikartoti. Šauk, jei norisi šaukti, šypsokis, jei širdis nebetelpa krūtinėje, šėlk, kol nebejausi kojų, kurios neš tave tolym. Gyvenk šia minute. Mylėk tai, ką turi, ir nepamiršk to įvertinti. Kartais nereikia nuversti kalnų, tereikia išrauti pesimizmo šaknis iš savęs ir apravėti aplinką. Viskas lekia į priekį, o tu nori sustabdyti tai, kas neįmanoma. Suprantu, kad sunku susitaikyti su naujovėmis, o tu bent pasistenk. Juk tiek grožio aplink, o tu stovi ne tik nejudėdamas, bet dar ir aklas, kurčias, nebylus.... Viskas keičiasi, sugebėk džiaugtis net ir tuo. Juk gyvenimas nestovi vietoje.

Laiškai mintyse.

Girdi? Kaip banga muša bangą į krantą,o netoliese, medžių viršūnėmis laksto vėjas? PAukščių choras pradeda naują dieną su melodija, kurios niekada nesumaišytum su kuo kitu. Širdis Prisipildo šilumos ir pojūčių, kurie galimi tik šiomis dienomis. Harmonija, kurios ieškome vos gimę, dabar skrajoja visai šalia, tereikia išskleisti rankas ir įkvėpti tyro oro, kuriame slypi toji gyvenimo fėja. O atmerkęs akis, žingsnis po žingsnio artėji prie ramybės. Po kojomis linksta šviežutėlės žolės stiebeliai, apsunkę nuo rasos lašų. Iš visų pusių esi apsuptas gamtos, kuri ir suteikė tau gyvybę, Viso pasaulio motinos, visagalės globėjos gamtos. Galva svaigsta nuo natūralumo. Čia nereikalingos jokios kaukės, čia esi tiesiog savimi.
Savaip skrajoji ir savaip jauti, savaip kvėpuoji ir savaip skanauji tyrumo. Viskas nuo pradžios iki pabaigos, kurių susieti neįmanoma. Viskas tobula. O viso to centre tu sukiesi kartu su savuoju gyvenimo ratu. Aplinkinis pasaulis netenka prasmės, visos mintys susilieja į visumą ir tu nors kartą jautiesi tokiu, kokiu tisą laiką norėjosi būti. Jautiesi savimi. Be jokios kaukės ar vidinio skausmo, be šalčio ir be apykantos likimui, kuris iš tiesų kartais būna pernelyg žiaurokas. Čia tu gyveni.