```

Durys užsivėrė.
Linas visą tą laiką stovėjo nejudėdamas. Jo šaltas žvilgsnis buvo nukreiptas į langą, ir atrodė, kad jis tik ir laukia kol prašvis. Įtampą kėlė nevaldoma spengianti tyla. Vienas smūgis ir jis būtų kritęs negyvas. Šiame gyvenime, tą akimirką jis tik egzistavo.
Tolumoje pasigirdo švelni ir be galo tyli muzika. Keli gitaros akordai tarsi hipnotizavo laiko tėkmę, sustingdė nuolatinį bėgimą ir leido bent kartą atsipalaiduoti.
Linas šoko. Pirmąsyk muzika užvaldė jo mintis, pavergė sielą ir leido atsiduoti jausmams, kurių buvo tiek nedaug. Skausmas naikina jausmus.
Tiek kentėjęs žmogus leidžia sau likti abejingam tolesniuose gyvenimo toliuose. Padeda lengviau atsigauti po eilinio smūgio ir suteikia jėgų išlikti šaltam, kai aplink tiek daug ašarų.
Muzika nutilo, o Linas taip ir liko stovėti.
Jau švito. Danguje pasirodė pirmieji saulės spinduliai, pagaliau nušvietę padangę ir suteikę jai švelnios, bet tuo pačiu ir beprotiškai ryškios spalvos. Spinduliai po truputį glemžėsi naktį, užgrobdami vis didesnį dangaus plotą.
Pasaulis prašviesėjo. Viskas po truputį keitėsi. Jis užmerkė akis ir išgirdo duslų beldimą į duris.
Tą akimirką širdis apmirė: tai ji, ta, kuri paliko jį vieną ir nedvejodama išlėkė pro duris, ta, kurią jis taip myli, bet taip ir neišdrįso to pasakyti. Tai ji. Ten privalo būti ji.
Durys atsidaro ir į kambarį žengia tamsiaplaukė mergina su stulbinamai gėlėta suknele. Vienas žvilgsnis ir jos akimis pradeda riedėti ašaros:
-Atleisk man...
O už lango vėl pasigirsta kerintys gitaros akordai.

Nuotrupos.

Na manęs čia jau tikrai ilgai nebuvo... Kūrybinis procesas šiek tiek sustingęs,o ir laiko ne į valias. kad ir kaip bebūtų, aš pasiilgstu tų vakarų, kai visą širdį gali išlietį į ekraną pasitelkdama klaviatūra. Iš tiesų pasidaro lengviau. Visos tos situacijos, kurias ne taip jau ir lengva išnarplioti, patarimai, kurių taip sunku paisyti, kai jauti, kad viskas turėtų būti nevisai taip. Neviskas taip paprasta, šituo jau senai įsitikinau, o ir kuo toliau,viskas tik sudėtingės. Man patinka tai, kas dabar vyksta mano gyvenime ir visiškai nesiskundžiu tomis bėdomis, kurios viską paįvairina. kasdien vis labiau pastebiu koks gyvenimas gražus. Tiesą sakant,paskutiniuosius pusantro mėnesio mane užliejusi keista energija, kurios tiesiog nepritrūksta. Vaikštau laiminga ir šypsausi, kai aplinkiniai tuo stebisi... Per tą laiką įvyko tikrai daug. Jei reiktų papasakoti - nežinočiau nuo ko pradėti. Turbūt dabar labiausiai tiktų frazė, kuri taip atpindi mane: "Man visada kliūva pačios kvailiausios situacijos"... Manau pradėsiu čia lankytis dažniau, kažkaip apsileidau.;]
O šiandien norėčiau įdėti savųjų žodžių nuotrupas. Kitaip net nežinau kaip tai vadinti.

P.S. Šypsokitės.

***
Nebeturiu jėgų.
Šalta rudens naktis sustingdė lūpas.
O laikas bėga vėl savu ritmu,
Tarsi norėdamas padėti.
Širdy sustingsta dūriai,
Krauju pasrūva švintanti aušra.
Nelieka meilės,
Tik per ilgai užtrukusi kančia.

***
Lietaus šnaresio kupina diena.
Peilio dūrių pripildyta širdis.
Ir vienuma, kurios aš
Taip pasiilgstu naktimis.

***
Energija, užplūdusi iš niekur,
Skalauja tolimas bangas.
Sruvenantis vanduo nusineša visas kaltes.
Nebuvo skausmo, ašarų nakties.
staiga užgęso viskas
Ir neliko net tavosios prapulties.

***
Sušlapo mano mintys,
Neatlaikiusios tykios audros,
Paskandinusios sapnus,
Ir vėl neperspėjus dėl ko.
Dėl ko pasaulis giedras,
Dėl ko vanduo skaidrus,
Dėl ko gyventi reikia,
Jei vieną dieną viskas žus.
O laikas lekia nematytai,
Ar saulė leidžias, ar žiema,
Tik trūksta šilumos pelnytai,
Ne kūno - o širdies vardan.