Tai paskutinis šokis.
Pasauly,kupinam tamsos.
Tai kelios gyvasties epochos
Apytuštėje salėj vienumos.
Gyvenimo narsa,kilnumas,
Užstrigęs laikrodis ore,
Tai kelios pėdos išdidumo
Ir saulė, nublukusi dar vakar,
Pasenusiame sąsiuvinio lape.
O jeigu tai daina?
Tolygiai skęstanti beribėj kasdienybėj,
Vis trikdanti keistas mintis Ir šaukianti rutinos.
O gal tai laikas.
Praėjęs ir negrįžęs,pusėtinai sustingęs lietuje.
Ir vis dėl to, manau, tai gėris,
Įstrigęs skęstančiam "kitų" dainų rate.


P.S. Po ilgo laiko. Labanakt.

Visada buvau ir esu įsitikunusi, kad įvairovė praturtina gyvenimo skonį. Visi dideli dalykai slypi smulkmenose, o ir gyvenimas prasideda nuo nežymių žvilgsnių, kurie vėliau tampa Meile. Gyvenimas yra trumpas, kad ir ką besakytume. Ir kiekvienas tai žino, bet ne visi skuba tai pripažinti.
Ir jei kas sako, kad viskas, ką darai buvo nulemta anksčiau, neturėtų būti tiesa, nes juk mes patys nežinome kas bus, ką nuspręsime ir kas gali nutikti. Visą seką nulema bereikšmiai žodžiai, beviltiški jausmai, bereikšmis pavydas, slenkantis laikas, kurio mes taip ir nepajėgsime sustabdyti. Viskas yra daug rimčiau nei mes bandome įsivaizduoti. Ir tai visai nereiškia, kad gyvenimas prasideda kai pakyla saulė, o baigiasi - kai pateka mėnulis. Gyvenimas verda visą laiką: 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, 12 mėnesių per metus.
Neverta net abejoti, kad viską kuriame patys, kad likimas, kurį kartais taip bandome garbinti, mums pamėtėtas toks, kokį patys susikūrėme.
Gyvenimas nėra žiaurus, žmonės jį tokį vaizduoja.
Pasižvalgykite aplink - kiek grožio tuose paprasčiausiuose dalykuose, kurių kasdien net nepastebime. Žydras dangus. Švytinti saulė. Mėnulio pilnatis. Šėlstanti jūra. Kavos puodelis. rašiklis ir prirašytas sąsiuvinys ant stalo. Mylima pagalvė. Rytas. Vakaras. Šiluma.
Tereikia tai pastebėti.
Reikia išmokti skaityti gyvenimo knygą. Ir ją suprasti.

Labanakt, nakties tobulybe.