Labanakt.

Manai man skauda? Neužtenka vien manyti,turėtum pajusti tai, kokie sprogimai šokčioja iš vieno mano smilkinio į kitą, ir taip be galo, be galo ir be atvangos. Lyg būčiau ledinė skulptūra, netyčia sudužusi pūstelėjus stipresniam vėjui.
O dabar aš sėdžiu čia, žiūrėdama į degančios žvakės liepsną, kad tiesiog joje skęsčiau. Norėčiau dingti, nes kas akimirką jaučiu, kad tuoj pasieksiu riba, už kurios laukia ašaros.
Kodėl taip jaučiuosi? Esu laiminga,turiu tai,kuo galiu džiaugtis žengdama tolyn. Bet... Kaip visada bet... Tiesiog gurkšnoju jau trečią puodelį arbatos. Turėčiau jausti lengvumą, pamišėlišką ramybę,kuri tiesiog siektų kojų pirštų galiuku,bei rankas, kiekvienas plaukelis turėtų prisipildyti abejingumo viskam. tai palengvintų viską.
Nėra taip papasta nuvyti visas mintis į šalį, o tiesiog jas surašau čia. Kartais padrikai ir be jokios prasmės, o kartais pūkeliu skrisdama pro langą.
O man taip patinka vakaro dangus... Jis toks nepakartojamas, ir kasnąkt kitoks.
Dieve, kokia jaučiuosi beviltiškai naivi ir banali...
Tiesiog... Negaliu šito pakeisti, prieš vėją napapūsi. Ir dėl to reikia gyventi. Kad būtum laimingas, kad tikėtum visu tuo, ką suteikia trumpametražės laimės akimirkos...


Labanakt,
Saulytės besileidžiančios į jūrą.

Likimas sukaustė man rankas ir suteikė stiprybės.
Numirti, lėkti išskleistais sparnais.
Daugiau nereikia nieko,tik lopšinės,
Ir šilumos, kuri užmigt neleis.
Padėki man užmiršti sapną.
Pabusti lekiant saulėtais takais,
Ir nejučiom padėti juodą tašką
Už nerimą ir skausmą
Šviesiais rugpjūčio vakarais...
Bet vėl girdžiu tą švelnų garsą,
Tą jausmą lekiantį tolyn krantais...
Čia ta pati lopšinė,
Ir šiluma,kuri man vėl užmigt neleis.