Akimis vis ieškau tavo veido,
Šiąnakt tamsu, o mano mintys vėlei nardo.
Gūdžiam miške, baltutėj mėnesienoj,
Nėra tavęs, ir ašaros akis užlieja.

Tenoriu pasakyti, kad užbūrei,
Nežinomu keliu, tiesiog viltis sukūrei.
Minutę vieną tu prašai išmokt mylėti,
O slenka dienos, metai neregėti.

Neverta net stabdyt likimo.
Ką davė jis - lai siela ir težino.
Beviltiška nustot tikėti, kai lupos kužda:
"Tik noriu aš, nustot kentėti..."



Labanakt.Ir nieko daugiau.

Žiema.

Kaip pasakyti tau,
Kad žmonės klysta?
Kaip tyliai tau kuždėti,
Kad žmonės irgi miršta?
Ir taip kaskart,
Kiekvieną rytą
Tu vengi to, kas iš esmės jau padaryta.
Ir slegiančiam sapne,
Svaiginančioj tikrovėj,
Aš vėl kuriu savotišką tvirtovę.
Numirt. Ar pasislėpt tenai?
Aš klausiu vėl tavęs,
O tu deja...
Šį kartą man neatsakai.



Labanakt...

O šiandien...

Kaip sunku kartais suprasti, kad viskas taip greitai keičiasi. Kad viskas gali taip greitai keistis.
Galvoje sukasi tiek minčių, kurios, manau, turėtų tiesiog lietis žodžiais, o aš tiesiog tyliu. Nesakau,kad tylėti blogai,bet... Na,man tai nebūdinga. Vis dažniau žiūrėdama vienam žmogui į akis, jaučiu lyg nenustodama kalbėčiau su juo... Kiek daug vis dėl to gali žvilgsnis. Pradedu tikėti, kad jame surašytas visas žmogaus gyvenimas. Galbūt net jo laukiantis likimas.
O man iš atminties vis neišdyla ta akių kalba, mėlynų akių pasaulis.
O šiandien aš vėl čia. Apsupta savo pasaulėlio, į kurį grįžtu kone kasdien. Apsupta šilumos ir minčių, korios taip dažnai neduoda man ramiai miegoti. Aš vėl su puodeliu arbatos rankose, vėl noriu gyventi toliau.
Lengvu rankos mostu galėčiau aprėpti tiek daug. Bet... Kam man tai? Užtenka tos tylos,kurios aš kartais taip pasiilgstu. Užtenka tos gundančios ramybės į kurią galiu pasinerti. Kuri priklauso tik man. Bent jau kolkas.
Šiandien aš nenoriu šaukti. Tiesiog noriu justi, kaip žengiu gyvenimo keliu. Lengvai. Atsakingai. Su jausmu.
Noriu kasryt pabudusi girdėti paukščių čiulbėjimą, kuris reikštų, jog aš dar gyva. Kad esu saugi. Galbūt tai iš dalies priklauso ir nuo tavęs. Neverčiu tavęs daryti nieko tokio, ko vėliau galėtum gailėtis. Kartais net per prievartą bandau tau įrodyti,kad neverta skubėti ir viskas ateina savaime. Pamažu. Viskam savas laikas kaip sakytų daugelis.
O kartais tiesiog prašau,kad neskubėtum ištarti tų žodžių. Jie ateis savaime...


Labanakt, mano nesusitupėjęs likime...