Tu man primeni vasaros vėją.
Ir žibintą gilioj naktyje.
Pasislėpusį sniegą alėjoj
Dingstantį tyliai sapne.

Tu priglausk nenurimstančią širdį,
Palytėk vakarykščiais sparnais
Skrisk tolyn - ten, kur niekas negirdi
kasdienybės, bent kol viskas praeis.

Nusiimki slegiančią kaukę,
Šiandien jos daugiau neprireiks,
pasistenki parodyt kur skauda,
Gal bent tada jausmai pasikeis.

Nutildyk spiegiančią tylą,
Kurią pats sukūrei kadais,
Ir bent šiandien -
Nebegrok taip garsiai. Jausmais.

Manau,kad šie žodžiai gimę tiesiog iš niekur, galbūt net neverti dėmėsio, bet jei jau čia surašau jų dalį, tegu ir jis čia uždibūna,manau tiktų kokiai dainai, žinoma, patvarkius.. x]

Sušildyk stingstančias rankas,
Išlaisvink jas iš žėrinčio rudens,
Pakviesk į savo kasdieninę puotą
Ir tyliai į duris manąsias pasibelsk.

pamiršk sapnus, pamiršk eiles,
Nebetrukdyk jiems ir neleisk
sužlugti metams ir menams,
Kuriuos slėpei delne šiltam.

Nebemeluok, prašau, daugiau,
Nereikalauki to - ko jo per daug.
Sušildyk stingstančias rankas
Ir nors bent kart, meldžiu, paleisk...