Tu man primeni vasaros vėją.
Ir žibintą gilioj naktyje.
Pasislėpusį sniegą alėjoj
Dingstantį tyliai sapne.

Tu priglausk nenurimstančią širdį,
Palytėk vakarykščiais sparnais
Skrisk tolyn - ten, kur niekas negirdi
kasdienybės, bent kol viskas praeis.

Nusiimki slegiančią kaukę,
Šiandien jos daugiau neprireiks,
pasistenki parodyt kur skauda,
Gal bent tada jausmai pasikeis.

Nutildyk spiegiančią tylą,
Kurią pats sukūrei kadais,
Ir bent šiandien -
Nebegrok taip garsiai. Jausmais.