Laiškai mintyse.

Girdi? Kaip banga muša bangą į krantą,o netoliese, medžių viršūnėmis laksto vėjas? PAukščių choras pradeda naują dieną su melodija, kurios niekada nesumaišytum su kuo kitu. Širdis Prisipildo šilumos ir pojūčių, kurie galimi tik šiomis dienomis. Harmonija, kurios ieškome vos gimę, dabar skrajoja visai šalia, tereikia išskleisti rankas ir įkvėpti tyro oro, kuriame slypi toji gyvenimo fėja. O atmerkęs akis, žingsnis po žingsnio artėji prie ramybės. Po kojomis linksta šviežutėlės žolės stiebeliai, apsunkę nuo rasos lašų. Iš visų pusių esi apsuptas gamtos, kuri ir suteikė tau gyvybę, Viso pasaulio motinos, visagalės globėjos gamtos. Galva svaigsta nuo natūralumo. Čia nereikalingos jokios kaukės, čia esi tiesiog savimi.
Savaip skrajoji ir savaip jauti, savaip kvėpuoji ir savaip skanauji tyrumo. Viskas nuo pradžios iki pabaigos, kurių susieti neįmanoma. Viskas tobula. O viso to centre tu sukiesi kartu su savuoju gyvenimo ratu. Aplinkinis pasaulis netenka prasmės, visos mintys susilieja į visumą ir tu nors kartą jautiesi tokiu, kokiu tisą laiką norėjosi būti. Jautiesi savimi. Be jokios kaukės ar vidinio skausmo, be šalčio ir be apykantos likimui, kuris iš tiesų kartais būna pernelyg žiaurokas. Čia tu gyveni.