***

Sunku būti įkalintai rėmuose. Sunku gyventi su kasdiene kauke, kai jauti, kad norėtum būti kitur ir kitokia. Atrodo, kad viduje šėltų audra, pasireiškianti tik srūvančiomis ašaromis. Kartais emocijų yra per daug, nei jų norėtųsi. Beprotiškų akimirkų sūkuryje sunku atirti džiaugsmą, kurio pilna ore. dangaus beribėje žydynėje bandai įžvelgti brangius Tau veidus, bet veltui. Viskas atrodo beprasmiška, o dienos tampa rytina. Taip menkėja sveikata, silpnėja nervai, vakarais pritrūksta oro. Ir stingstančiomis lūpomis bandai ištarti: "Gyvenimas yra gražus"...Turbūt dažnai būtent taip įsikišus likimui, žmonės jaučiasi beverčiai ir vis jautresni. Dienos pradeda sekinti, o kiekvienas oro gurkšnis tampa rutina. Po to eina išsekimas, laiko trūkumas. 24 valandos per parą atrodo menkniekis prieš tai, kiek laiko norėtum.
Kiek galėtum skirti sau.
Aplink vien tuštuma, o mintys pradeda slėgti vis labiau. Atrodo, kas pats gyvenimas virsta kantrybės išbandymo akimirkomis.
sunku būti savimi.
Sunku suvokti kitus.
Gėda, žinant, kad per tą laikotarpį esi viena. Tuščia. Tyli.
O ašaros vis vien vyra skruostu. Sakoma, kad praėjus blogoms mintims seka naujos, bet ką daryti, kai jos užsibūna per ilgai?
Tačiau tie švelnumo lašai trunka trumpai, tam iesiog nelieka laiko.
Telieka susitaikyti su kaukėmis bei rėmais, kurie tarnaus dar nežinia kiek laiko. Aplinkoje pernelyg daug dirbtinumo.
Užmerk akis.