Ištraukos.

"...Ursui bekalbant,Homo nulindo prie pat krosnelės.Miegančios mergytės ranka buvo nukarusi tarp krosnelės ir skrynios.Vilkas ėmė laižyti rankutę. Jis laižė ją taip švelniai,jog mažytė neprabudo.
Ursus atsigręžė. -Gerai,Homo.Aš būsiu tėvas,tu-senelis. Pusbalsiu vis tebekalbėdamas pats sau,Ursus ėmėsi filosofo darbo-žarstyti durpes krosnelėje. -Įsūnijau.Nutarta. Beje,ir Homo to nori. Jis atsitiesė. -Norėčiau žinoti,kas kaltas dėl šios mirties.Žmonės ar... Jis pažvelgė aukštyn,bet ne į lubas,ir sumurmėjo: -Ar tu? Paskui jo galva sunkiai nusviro. -Naktis apsiėmė nužudyti tą moteriškę,-dar pridūrė. Kai jis vėl pakėlė galvą,jo žvilgsnis sustojo ant berniuko veido; vaikas buvo prabudęs ir klausėsi. Ursus šiurkščiai paklausė jį" -Ko tu juokies? Berniukas atsakė: -Aš visai nesijuokiu. Ursus kažkaip krūptelėjo,įdėmiai pažiūrėjo,patylėjo keletą sekundžių ir pratarė: -Tada tu baisus. Naktį trobelėje buvo taip tamsu,jog Ursus neįžiūrėjo berniuko veido. Dabar dienos šviesa jam jį parodė. Ursus uždėjo savo delnus berniukui ant pečių,vis su didėjančiu susidomėjimu apžiūrinėdamas jo veidą,ir pagaliau užriko: -Nesijuok,tau pasakyta. -Aš nesijuokiu,-atsakė vaikas. Ursus sudrebėjo visu kūnu. -Tu juokiesi,sakau tau. Ir papurdydamas vaiką ne tai iš pykčio,ne tai iš gailesčio,užsipuolė jį: -Kas tau taip padarė? Vaikas atsakė: -Aš nežinau,apie ką jūs kalbate. Ursus toliau klausinėjo: -Nuo kada tu taip juokiesi? -Aš visada toks buvau,-atsakė vaikas. Ursus atsigręžė į skrynią ir pusbalsiu pratarė: -O aš maniau,kad šito daugiau nebedaroma. Jis paėmė iš galvūgalio,labai atsargiai,kad neišbudintų mergytės,knygą,kurią vietoj pagalvio buvo pakišęs jai po galva. -Pažiūrėsime,ką sako Konkvestas,-sumurmėjo jis. Tai buvo storas foliantas minkštais pergamento viršais. Ursus pasklaidė jį nykščiu,surado reikiamą puslapį ir,pasidėjęs atverstą knygą ant krosnelės,perskaitė: -De Denastis (apie benosius). Tai čia. Ir skaitė toliau: -Bucca fissa usque ad aures,genzivis denudatis,nasoque murdridato,masca eris,et ridebissemper (Burna perplėšta iki ausų,dantenos apnuogintos,nosis sužalota-tapsi kauke ir amžinai juoksies(lot).). Kaip tik taip ir yra. Jis padėjo knygą atgal ant lentynos,burbėdamas: -Atsitikimas,į kurį gilintis būtų žalinga.Pasitenkinkime tuo,ką matome.Juokis,mano berniuk. Prabudo mažytė. Jos riksmas buvo rytmetinis pasisveikinimas. -Na žindyve,duok jai krūtį,-tarė Ursus. Mergytė atsisėdo.Ursus nuėmė nuo krosnelės buteliuką ir padavė jai čiulpti. Tą akimirką patekėjo saulė.Ji tik ką išlindo iš už akiračio.Jos raudonas spindulys,įspindęs pro langą,plieskė tiesiai mergaitei į veidą. Vyzdžiuose tartum dviejuose veidrodžiuose atsispindėjo purpurinis diskas. Bet vyzdžiai nesusitraukė,vokai nekrustelėjo. -Žiūrėk,-tarė Ursus,-ji akla..."

***

"..."Žmogus,kuris juokiasi".Tuo rėmėsi Gvimpleno šlovė. Jo tikrąjį vardą,mažai kam ir žinomą,nustelbė pravardė,kaip juokas nustelbė veidą.Jo populiarumas kaip ir veidas buvo tapęs kauke..."


***


"...Pagaliau jis atsitokėjo ir kone tekinas pasileido viešbučio link,sustojo šviesos ruože priešais praviras duris ir dar kartą apžiūrėjo užantspauduotą laišką. Antspaudas buvo be ženklo,tik ant voko buvo užrašyta Gvimplenui. Jis perlaužė antspaudą,išskleidė laišką,prinešė jį arčiau prie šviesos ir perskaitė:

"Tu-bjaurus,aš-graži. Tu komediantas,aš-kunigaikštienė.Aš pirmoji,tu-paskutinis.Aš geidžiu tavęs.Myliu tave.Ateik."..."

***

"-Tai netiesa.Tai ne aš! Aš nepažįstu šio žmogaus. Jis negali manęs pažinti,kadangi aš jo nepažįstu. Manęs laukia: šiandien turiu dalyvauti vaidinime. Ko iš manęs norite? Paleiskite mane ! Tai klaida. Kodėl mane atvedė į šį rūsį? Argi jau nebėra jokių įstatymų? Sakykite tiesiai,kad jokių įstatymų nėra. Pone teisėjau,kartoju,tai tikrai ne aš ! Aš niekuo nekaltas. Aš gerai tat žinau. Aš noriu iš čia išeiti. Tai neteisinga ! Aš nieko bendro neturiu su šiuo žmogumi. Galite pasiteirauti. Gyvenime aš nieko nesu nuslėpęs. O mane suėmė kaip kokį vagį. Už ką gi mane taip? Iš kur man žinoti,kas šis žmogus? Aš-klajojantis komediantas,vaidinu farsus mugėse ir prekyvietėse. Aš-žmogus kuris juokiasi. Daugybė žmonių mane matė. Mes apsistojome Tarinzofilde. Štai jau penkiolika metų aš dorai verčiuosi šiuo amatu. Man dvidešimt penkeri. Gyvenu Tedkasterio viešbutyje. Būkite maloningi,ponai teisėjai, ir įsakykite mane paleisti. Kam skriausti vargšus bedalius. Pasigailėkite žmogaus,kuris niekam blogo nepadarė ir kuris neturi,kas jį globotų ir gintų. Prieš jus stovi vargšas pokštininkas. -Prieš mane stovi,-prabilo šerifas,-lordas Fermenas Klančarlis,Klančarlio ir HankervilioKorleonis Sicilietis,Anglijos peras. Šerifas atsistojo ir,rodydamas Gvinplenui į savo krėslą,pridūrė: -Milorde,gal jūsų šviesybė teiksis atsisėsti?..."

***

-Taip,-tarė jis,-aš atėjau jūsų prabudinti. Štai jau dvidešimt penkeri metai,kaip jūs miegate. Jūs sapnuojate,ir laikas atsitokėti. Jūs manote esąs Gvinplenas,o iš tiesų esate Klančarlis. Jūs manote esąs prastas žmogelis,o esate didžiūnas. Manote esąs paskutinis,o tuo tarpu esate pirmasis. Manote esąs komediantas,o esate senatorius. Manote esąs varšas,o turite ddžiausius turtus. Manote esąs menkas,o iš tiesų esate didis.Tad pabuskite,milorde !

Ištraukos iš V.Hugo romano Žmogus,kuris juokiasi

P.S. tai labiausiai man patikusios pastraipos...tikiuosi jums jos taip pat patiks...;]]*