Likimas sukaustė man rankas ir suteikė stiprybės.
Numirti, lėkti išskleistais sparnais.
Daugiau nereikia nieko,tik lopšinės,
Ir šilumos, kuri užmigt neleis.
Padėki man užmiršti sapną.
Pabusti lekiant saulėtais takais,
Ir nejučiom padėti juodą tašką
Už nerimą ir skausmą
Šviesiais rugpjūčio vakarais...
Bet vėl girdžiu tą švelnų garsą,
Tą jausmą lekiantį tolyn krantais...
Čia ta pati lopšinė,
Ir šiluma,kuri man vėl užmigt neleis.