Kerštas,kurio nebuvo.

Tylomis vėl prieinu prie lango...nužvelgiu žvaigždėmis pažertą dangų...nejaugi ir vėl...nejaugi ir vėl mano skruostu pradės riedėti ašaros...ne...tik ne šį kart...tik ne taip...ir tik ne vėl... ranka perbraukiu per savo pusilgius tamsius plaukus ir mintyse sau pasakau...užteks...viskas...tu nevertas nė vienos mano ašaros...tu tiesiog pasimaišei netinkamoje vietoje ir netinkamu metu...tada aš norėjau tik mylėti,būti mylimai,jausti bent kokį lašelį,nedideli gabalėlį šilumos...taip...tu ją man davei...sušildei mane tada kai man to labiausiai reikėjo...o vėliau...tu tartum metei į mane sniego gniūžtę ir aš vėl atšalau... tu nebuvai toks,koki aš tave įsivaizdavau...tau nereikėjo mano šilumos,švelnumo ar dar ko kito...tau tiesiog reikejo išrauti man širdį...taip,tau tai pavyko,dabar laimingas?...tu ją išplešei su visomis šaknimis ir nežinia kiek laiko praeis kol ji vėl po truputi atgaus savo forma...bet žinai...aš įrodysiu kad ne tu vienas sugebi būti ten kur reikia ir kada reikia...aš tau įrodysiu kad mano gyvenime ne tik švelnumas ir jausmai... ir žinai...su širdimi tu man išplešei ir visą gerumą,švelnumą...tu pasėjai keršto sėklą...ir patikėk,pasigailėsi...negalvok,kad aš nemoku pykti,tu tiesiog nesi matęs kada aš pykstu...tu matei mane tokia,kokia norėjai matyti...meilią,naivią mergytę ieškančią žmogaus ,kuris norėtų su ja tuo dalintis... o kadangi nenorėjai matyti to kas vėliau neišvengiama...prašom...tu padarei viską ką galėjai...ir dabar mano eile daryti tai,ką mane išdavęs nusipelnei... tu pamatysi ką aš galiu...ir nesitikėk kad viso šito išvengsi...ko nusipelnei-ta ir gausi...dabar mano eile su tavimi pažaisti...



Šiuos žodžius parašiau maždaug prieš metus...
Širdis atgijo,neapykantos daugiau nejaučiu... Jaučiu tik užuojautą.
Tu nebuvai vertas,kad aš tau keršyčiau ir aš neatkeršyjau...