...

Ir šiandien aš tiesiog pavargau. Kaip žmogus, kuriam kartais reikia poilsio. Vėl naktis, aš vėl čia pat. Niekas nesikeičia, tik brangūs žmonės tampa dar brangesniais nei įprasta. Pirštai lengvai laksto klaviatūros mygtukais ir mane tiesiog užlieja tolygus lengvumas, nepastovi šiluma... Kažin, ar daug trūksta iki beverčio širdies sąstingio? Žiemos...
Prieš kelias dienas vienas žmogus paklausė manęs, kodėl merginos taip dažnai meluoja? Nežinojau ką atsakyti,nes jei tai liestų vien mane,bučiau atsakiusi: Nuo kada?... Bet vėliau ir mano galvoje pradėjo sukis klausimas. O kodėl vaikinai taip dažnai skaudina merginas?... Lyg mes būtume bevertės asmenybės. Tiesiog niekas.
tačiau visada yra koksnors bet. Bet juk negalime kalbėti apie visumą. Žmonės yra skirtingi,individualios asmenybės. Kiekvienas trokšta savų interesų įgyvendinimo ar tiesiog skausmo. Suteikti skausmą kitam...
Dažniausiai tai būna tikslas,kad pabrėžtum save. Tačiau kam visa tai reikalinga?.. Juk galų gale viskas baigiasi. O galbūt tiesiog užsimiršta,įlenda į giliausią širdies kamputį ir verkia. O išorė to neparodo. Ir tai yra nuostabus pliusas,nes atrodai nepalūžusi,tavęs niekas negaili,o tu pati gali daryti tai,kas yra prie širdies. Tu linksminiesi ir kai tik tas žmogutis nustoja verkti, tu pasijunti dar lengvesnė,kad ir kiek svertum,kad ir keik būtum. Tu jautiesi išsilaisvinusi nuo visko. Net nuo tų, kurie tavo stiprybę gali paversti iliuzija.

Gero vakaro,mano Tylūs lietaus lašiukai.