Tarp meilės ir neapykantos tik vienas žingnis.

Ir iš vis kas yra ta meilė? Kada ji mus aplanko? Kiek kartų per gyvenimą? Kaip suprasime,kad jau mylime? Kas bus tas žmogus? Su kuo ta meilė valgoma? Pagrindiniai klausimai,kurie užpuola kiekvieną,bandanti pažinti save.Bandantį pažinti pasaulį. Per amžius tie patys klausimai...
Tas nesuvokiamas jausmas,kurį patiria beveik kievienas (nedrįstu sakyti kad visi,nes kiekvienas teiginys turi išimčių). Pasaulį valdo ne grožis,o pato tyriausia ir švelniausia meilė. Meilė tam,kuo tu užsiimi,meilė tau brangiam žmogui. Taip,galbūt šiais laikais ji nebevertinama taip,kaip turėtų. Bet skausmas visada lieka toks pat. Prieš metus,prieš amžių,prie minutę... Skausmas visada liks toks pat gasdinantis. Jis nekeičia savo veido.
Neapykanta... Žiausrus jausmas,be tai taip pat jausmas. Visada reiktų valdytis,bet...Ne visų žmonių valia yra tokia didelė,kad galtėtų suvaldyti trykštančius jausmus...PO neapykantos seka kerštas...Apie jį daugiau nė žodžio,visi puikiai žinome kas jis yra.
Bet ir šiais banalumo laikais pasitaiko ta klasikinė ir nesenstanti pirmoji meilė,meilė iš pirmo žvilgsnio,meilė tau idealiam žmogui...
Ir tai nėra banalu.
Banalios gali būti tik mintys,kad Meilės nėra.
Jei nebūtų meilės,nebūtų ir žmonijos.
Tad prieš ką nors teigdami,pagalvokite...
Meilė yra,tik kiekvienas jai turime sugalvoję vis kitokį vardą.


Labanakt...