Galbūt.

Juk kartais nusišypsoti reiškia daugiau nei ištarti kažką banalaus. Kartais šypsena tampa kauke, kuria slepiame tai, kas slypi viduje. Kartais šypsena būna geros nuotaikos išsireiškimas, o kartais kančios simbolis. Ir vistiek, kaskart išgirdę žodį "šypsena" pajuntame kažką šilto, bet tuo pačiu ir švelnaus. Lyg vėjas kedentų plaukus, ar gertumei karštą arbatą kopose... Kiekvienąsyk vis kitaip.
Kitoks skausmas, ir kitokia šiluma.
Ir kai jau atrodo,kad išbridai iš skausmo, tave pasitinka lengvai tariant naujiena, su kuria vėl viskas lekia iš naujo.
Kaip tai pavadinti? Ironija, cinizmu?... Manau, labiau tiks... likimu.
Aš vėl kupina jėgų, vėl šypsausi, ir vėl verkiu. Ir nors niekas niekas to nežino, galbūt net aš, vieną dieną likimas nustos juoktis iš manęs. Galbūt. To nežino niekas.
Nesakau,kad pavargau, tiesiog kartais tai tiesiog erzina. Praturtina gyvenimą, suteikia spalvas nuobodžiai kasdienybei.
O tos akimirkos, kuriomis slepiuosi po žodžiais būna naktį. Kad niekas nežinotų ir niekas nematytų. Kad viskas būtų kaip ligi šiolei.
Saulė leistųsi žeym už horizonto, ryte vėl kiltų... Lytų nuostabiai tobulas lietus,kurio kartais aš taip nemėgstu ir snigtų. Žiemą. Vėjas kedentų plaukus.
Viskas, kaip buvo iki šiandien. Tie patys jausmai ir nepakitusios mintys apie save. Kitus. Šalia esančius.
Likimas nesurežisuoja neiko naujo, tos pačios gyvenimo istorijos, pasikartojančios galbūt kas šimtą metų, žmogus, gyvenantis sekantį gyvenimą, kad ištaisytų jau praėjusio klaidas, kad tęstų tai, ką pradėjo kitame kūne. Kitoje erdvėje. Su ta pačia siela.
Ir geriau nežaisti su likimu,nes jis gali pakeisti tau skirtą lemtį. Geriau žaisti su savimi, kad būtum įsitikinęs, jog vieną dieną, žengdamas tolyn gyvenimo taku, galbūt liksi laimingas...



Labanakt. Galbūt...