Šaltis.

Krečia šaltis, ir šitaip visą dieną. Nerimo kibirkštėlė viduje ir atrodo, likimas tampa lyg iš rankų byrantis smėlis. Koks nepastovumas tvyro manyje būtent šiuo metu. Atrodo, prieš penkias minutes jaukiausi, o dabar... Dabar atrodo šokčiau nuo devynaukščio stogo, vien tam, kad mano kūne įsivyrautų adrenalinas...Kas bus dar po penkių minučių? Turbūt krisiu į savo minkštą guolį ir išliesiu jame visą savyje susikaupusią energiją. Ką gali žinoti...
Ir dar..Manau,kad manyje tokiomis akimirkomis vyrauja tuštuma...Bedugnė, kurioje aš pati skęstu. absurdiška ramybė, kurios tyliai pradedu nekęsti.
Ir, tiesą sakant man kartais trūksta dalelės manęs. Tos dalelės, kuri galbūt dabar vaikšto pajūriu,ir laiko saujose smėlį, kuris byra man iš širdies... Ir atrodo, kad laikas būtent dėl to šitaip lėtai pradeda slinkti. Lyg naktis nesibaigtų. Niekad.
Tada į pagalbą atlekia mano ištikimoji arbata... Jos suvartojamas kiekis kartais darosi net nebenormalus. Litras kartais net du per dieną. O taip,aš nuo jos priklausoma...
O kartais...Aš norėčiau skristi, paskęsti ir dingti tose nuostabiuose dangaus platybėse.
Dangaus tobulybėje ir žvaigždėtose pakrantėse. Nors kartelį jaustis nesvaria ir bereikšme, tokia mažute... Ir nuo manęs neplriklausytų niekas. Niekas, išskyrus mane pačią...
Ironija,kurią mums pateikia likimas. Likimas, kurį pasirenkame patys...



Labanakt, mano pliušinės žvaigždutės.