Šiandien

Nežinau...Atrodo, kad šiandien sprogsiu... Apsipilsiu ašaromis, išsivirsiu litrą arbatos ir pradėsiu keiktis.... Nebežinau ku dėti mintis ir klausimus, kurių paskutines dienas pilna galva... KOdėl gyvenimas kartais mums būna šitoks negailestingas? ...Kodėl?...Už ką?...Kam to reikia?...
Mirtį ypač sunku suvokti. Suvokti kas seka po jos. Ir kur dėsis tas žmogus kuris prieš kelias dienas ar akimirkas dar šnekėjo su tavim,ir džiaugėsi gyvenimu. Ir šitaip be jokio atsisveikinmo,be jokio pranešimo žmones išeina. Vieni po kito. Kievieną dieną,valandą,minutę,sekundę žemę palieka tūkstančiai žmonių. Kur pasideda ta gera širdis,kuri tave šitiek kartų guodė ir glaudė artyn savęs. Na,juk negali ji imti ir išgaruoti ore. JOs negali nupūsti vėjas į nežinomas platybes.
Ir lygiai taip pat,vienas po kito,mes paliksime šiuos tolius. Paliksime artimuosius, ir visa ką spėjome nuveikti.
Mums liks tik žemė. Ir oras. Tiksliau mūsų kūnams... O kur pasidės jausmai,išgyvenimai,sąžinė... Visa,kas atrodo nežemiška.
Taip...Mirtis negailestinga. Galbūt ir aš rytoj nebevaikščiosiu žeme,o tik glūdėsiu jos gilumoje. Juk mūsų visų laukia ta pati ateitis. Ankščiau-ar vėliau.
Tai natūralu. Tačiau ir be galo skaudu.
Ir aš norėčiau,kad mano mirties dieną nė vienas neverktų. O juoktųsi. Juoktųsi,kad gyvenimas tęsiasi ir nieko negalima pakeisti. Norėčiau,kad visi artimieji nesijaudintų dėl to,kas manęs laukia,ar laukė. Tiesiog taip buvo lemta. Ir nereikia ašarų,nors tas skausmas ir plėšo krūtinę. Tai natūralu,bet skaudu.
Šaltas alsavimas gniuždo tai,kas yra viduje.Mirtis yra viso pabaiga,bet galbūt ir nauja pradžia...
Džiaukimės gyvenimu,kol mūsų veiduose dar neišryškėjo netikėtas svečias,kurio niekada nelaukėme...