Tiesiog jūra

Paslaptingas reiškinys ta jūra...
Ji vis neša mus gyvenimo keliu,blaškoma audrų ir vėjų,ji nepasiduoda...
Ji išlieka savimi.
Jūra nėra tiesiog vandens telkinys kupinas mineralų.
Sakyčiau jūra,pati savyje yra jausmas. Tik tuo galėčiau paaškinti tai,ką jaučiu būdama kopose,žingsniuodama švelniu šiltu smėliu ar tiesiog braidydama pakrante.
Ji man suteikia jėgų. Jėgų tolesniam gyvenimui. Mintims,ir beprasmiams pasivaikščiojimams. Jūros man reikia kaip oro. Be jos,aš kaip paukštis be sparnų ar žuvis be vandens...
Man reikia,kad įgaučiau jėgų,kantrybės,susitelkimo ir viso to,kuo gyvenu.
Ar įsivaizduojate kokia graži jūra žaibuojant?
Lietus suteikia jūrai dviprasmišką paslaptį...
O žaibas..Tiesiog skleidžia paslėptą energiją..Koks grožis ir tuo pačiu neapibrėžtas tobulumas.
Jūra,mano šaltinis....Mano erdvė,kurioje galiu daryti ką noriu.
Galiu šaukti viduje,bet ir visa gerkle,ir niekas negirdės..
Galiu bėgt nežiūrėdama į praeitį ir matyti šviesią ateitį čia pat.
Galiu tikėti tuo,kas man labiausiai patinka,
Ir gėrėtis tuo pasakišku vaizdu,kurį sukuria pati gamta.
Tas šaltokas ar net per karštas smėlis lyg įžanga į visa tai,ką tu gali pamatyti ir pajausti būdamas tokioje vietoje kaip jūros pakrantė,ar molas...
Ir kartais net atrodo,kad jūra yra tas vienintelis tobulumas,toji gyvenimo paslaptis,į kurią mes vis dar nerandame atsakymo.
Jūrai nereikia būti dar tobulesniai ar to siekti.
Jai tereikia būti čia,būti tokiai,kokia visada ir buvo.
Tiesiog tobula.
Ir tiek.


Labanakt,mano laimės zuikučiai pasiklydę kopose... ;*