Man dreba rankos ir spurda širdis berašant...

Tada man tereikėjo laimės,kurios būdamas taip toli ir tuo pačiu taip arti negalėjai man suteikti. Man tereikėjo šilumos,sklindančios iš tavo akių.
Dar ir dabar,praėjus šitiek laiko,man sunku visa tai prisiminti.
Negaliu neprisiminti,kaip praleidau tokią progą. Progą būti su tavim. Ir dabar tegaliu rašyti laiškus,be tikslaus ardesato,vildamsi,kad jie tave pasieks.
Bet puikiai žinau,kad tai neįmanoma.
Neįmanoma ir tiek.
Taip jau yra,ir niekad nepasikeis.
Bet žinai kuo mane sužavėjai? Tu tiesiog buvai kitoks...
Kaip kažkokiam žurnale buvau perskaičiusi koks vaikinas man tiktų buvo žodžiai : " Vaikinas su madingais džinsais ir neeiline šukuosena"...
Nepatikėsi,pirma mintis,šovusi man į galvą,kai pirmąkart tave pamačiau,ir buvo šie žodžiai...
Tu toks buvai...
Juodi džinsai,su galybe kišenių,inkariukai,paprastutis pilkas megztinis su spalvotu raštu ant krūtinės...
O plaukai...Jie buvo surišti į uodegytę...
Tu buvai tobulas.
Pasakų princas,nužengęs iš knygos.
Tu tiesiog buvai kitoks...
Ir man to pakako..
Pakako tos šypsenos,to žvilgsnio...
To pimojo žvilgsnio...


Viskas...
Atleiskit,tiesiog nebegaliu toliau rašyt...
Man per sunku,dar dabar...
Dieve...
Rankos dreba berašant paskutinius žodžius...
Atleiskit,kad nepabaigiau minties...
Tiesiog nebegaliu... Suspaudė širdį.
Labanakt...