O dabar sėdžiu,ir galvoju... Galvoju,kad viskas,ką patiriame gyvenime yra kitaip nei mes įsivaizduojame... Juk kažkoksžymus filosofas yra pasakęs:"Jei nori prajuokinti Dievą,papasakok jam apie savo planus". Ir tuo labiau galvoju,kam rašau,jei niekas neskaitys...Galbūt taip ir geriau...Galbūt man reikia pailsėti nuo visko...Visko iš didžiosios V. Pavargau tylėti ir šypsotis kiekvienam...Ne nepavargau,tiesiog nenoriu šypsotis tiems,prie kurių prigludusi norėčiau verkti... dėl to kvailai šypsaus ir tyliu... Kiek dar kartų teks nusivilti žmonėmis,kurie atrodė tokie brangūs... Jei žmogus,su kuriuo bendrauji beveik nuo gimimo gali tave išduoti,kyla klausimas:"Ar jis žmogus?"... Kaip man reiktų ko nors,kam galėčiau bent kartą paverkti į petį,nesigėdydama savo ašarų,tiesiog būdama savimi... Galbūt todėl mėgstu natūralumą...Natūralumą visose srityse...Arba beviltišką juodą pieštuką,kuriuo apsibrėžusi akis galiu išeiti į gatvę...Ir man nė kiek negėda... Juk kartais reikia kažko tokio,kuo galėtum nustebinti žmones... Mums kartais reiktų išlysti iš tų "rėmų",nusistovėjusios santvarkos ir būti tais kuo norime būti,o ne tais,kokius mus padaro žmonės...Pilkus....Visiškai neatkreipiančius i save dėmesio mulkius,kurie tampa,tiksliau net netampa pasaulio dalele...Jie virsta į pilką masę,kurios ir taip pilna gatvėse. Gyvenime reikia ryškių spalvų,o jos pasireiškia individualumu... Mėgstu žmones kurie turi savo stilių,tai pirmas požymis,kad jie nėra tokie kaip visi... Mėgstu būt visokia... Nesuvaldoma ir tylinti,švelni,bet nuožmi... Viso to reikia ,kad gyventum,kad patirtum viską,ko tikiesi iš gyvenimo. Viską reikia išbandyti.

Bučiuoju visus,kurie turi save,o ne pilkąją masę...