Palik mano mintis ramybėje

Kaip norėtųsi kartais pabūti vienai,tiesiog tylėti...Pasilikti kartu su savo mintimis ir nieko daugiau... Per daug žodžių ištarta,kai kurie net be prasmės...Kaip norėčiau važiuoti prie jūros...kelias valandas... Norėčiau tylėti ir žiūrėti į pajūrio dangų. Jis būtų toks švelnus,tyras,lengvas... Kaip norėčiau jausti smėlį po kojom... Tokį šaltą,bet tuo pačiu ir tokį karštą... Norėčiau žvelgti į jūrą iš tolo...Skęsti ne bangose,o tiesiog savo mintyse... Bet nespėjau,nespėjau ten nuskęti...Dabar,aš skęstu tavo akyse,tavo žvilgsnyje... Tos mėlynos akys man taip primena jūrą... Bet tu nevertas to...Per daug ašarų išliejau vien tam...Galbūt,dabar aš keikiu likimą,kad tavęs taip daugiau ir nepamačiau,o norėjau,norėjau kasdien matyti tave... Kasdien džiaugtis tavimi ir tiesiog tave mylėti. Bet likimas tam pasipriešino...Neatsiprašinėsiu už tai,ko nepadariau ar už tai,ką galėjau padaryti... Mes patys esame likimo kalviai. Galbūt drąsos tai pripažinti neužteko man,o galbūt tau..Bet dabar tai jau nebesvarbu nes viskas baigėsi...Bent jau aš taip manau... Ir dabar aš tiesiog Prašau,nesugriauk mano minčių dar kartą...