Galbūt.

Taip, galbūt kaip daug kas pasakytų tai banalu, bet gyvenimas yra tarsi traukinys ar autobusas. Šimtai žmonių kasdien įlipa ir išlipa iš jų. Kai kas važiuoja toliau, kai kam vos įlipus, tenka išlipti. Gyvenime žmonės keičia vieni kitus. Žiūrėk, šiandien susipažinai su vienu, ryt su kitu, o poryt abu dingsta ir pasirodo nauji veidai. Vieninteliai žmonės, lydintys mus nuo gyvenimo pradžios, nuo gimimo, yra tėvai. Tame traukinyje jie sėdi šalia mūsų, laikydami tas mažutes rankutes iki tos dienos, kai iš traukinio išlips jie, o jų vietoje prisės nuostabi mergina ar vaikinas, vėliau tapsiantys antrąja širdies dalimi. O jūs važiuojate toliau. Riedate tais bėgiais ir suvokiate, kaip viskas laikina. Vieną dieną tu čia, o kitą tavęs tiesiog nebėra. Tavo vietą užima kiti. Sakoma, vienoms durims užsivėrus, atsiveria kitos. Galbūt išlipę iš vieno traukinio persėdame į kitą? ar kitame mieste išskrendame lėktuvu?
O dabar tiesiog įsivaizduokime eilinę kelionę. Jūs sėdite savo vietoje ir žvalgotės aplink, jūs ramus ir rimtas, kaip ir derėtų, sulaukus jūsų amžiaus. Pro vienas duris į vagoną įžengia stulbinanti moteris, pro kitas - maža mergytė su puokšte gėlių rankose ir žavingomis kasytėmis, pro trečias - būrelis jaunuolių, nenustygstančių vietoje ir bandančių įrodyti, kad jaunystė - neįkainojama vertybė. Jūs užmerkiate akis. Po kelių akimirkų traukinys pajuda iš vietos ir po 5 minučių vėl sustoja. mergytė išlipa. Į traukinį įlipa kuklus berniūkštis su kamuoliu bei subtilus ir rafinuotas vyriškis. Taip keičiasi veidai. Vienas po kito kiekvieną minutę. Galbūt rytoj gyvenimas pasikeis? Galbūt šiame traukinyje nebeliks nė vieno pažįstamo veido? Galbūt.
O dabar tiesiog tęskime kelionę iki galutinės stotelės. Iki pabaigos.


Su Valentino diena, mielieji...;*