Aš.

Aš čia. Tyliu,ir galbūt dabar galvoju apie tave. Kiek dar kartų turėsiu prisiminti tave kaip sapną,kurio iš tiesų nė nenoriu pamiršti... Taip ir nespėjau tau pasakyti,ką jaučiu...O galbūt to nė nereikėjo. Galbūt,tai būtų buvę tiesiog banalu,nes Meilė šiais laikais-banalybė. Bet aš nenoriu tuo tikėti. Tai negali būti įmanoma, ir tiek... Kiek drugelių tuo metu plazdėjo mano pilve,kiek ašarų liejau,nes negalėjau tavęs matyti. O dabar, aš bejėgė ką nors pakeisti... Nemačiau tavęs jau pusantrų metų,ir pradedu manyti,kad tai, ką tau jaučiau-išblėso. Taip,yra žmonių,sakančių, kad pirmoji meilė niekada nesibaigia... Turbūt tai mažuma,o galbūt tie,kurie myli tik kartą ir tuo tiki... Negalėčiau savęs priskirti prie tokių žmonių,bet žinai... Norėčiau tave pamatyti dabar,šią akimirką ir šią sekundę... Bet tai neįmanoma. Ir viskas,kas susiję su tavimi-dabar neįmanoma... Galbūt,dėl to kaltas likimas...Jis ir parodys kaip man reikės elgtis toliau... Nes jis vienintelis šiame pasaulyje pažįsta visus...Suveda ir išskiria. Tuo norėčiau ir tikėti,bet ne dabar. Dabar norėčiau šilumos ir sniego...Vien tik tam,kad pabusčiau iš šio sapno ir skrisčiau,skrisčiau toli toli. Norėčiau pabūti viena pati su savimi. bet mintys...Jos kasnakt neleidžia man ramiai miegoti. norėčiau kad tai būtų realybė,bet dabar,tai tik sapnas. Todėl prašau,kad atleistum ir nieko daugiau...